Priešistorė tokia. Prieš mano kambario langus nuo seno stovėjo dėdės suręstas lauko tualetas. Dėl jo smarvės kartais ir lango negalėdavau praverti, kadangi tualeto duobė buvo nesandariai užtaisyta (tai pastebėjau tik nugriovęs tualetą). O šiaip jis užstojo ir saulės šviesą – užėmė ketvirtadalį lango ploto. Nutariau jį nugriauti, kitoje vietoje pastatyti naują.
Dauguma namiškių sutiko. Tik dėdė pareiškė į naująjį tualetą kojos nekelsiąs, tačiau sėkmingai juo naudojasi iki šiol. Pridursiu, kad lauko tualetu naudojasi tik mano močiutė ir jos sūnus – mano dėdė. Kiti tualetus turime namie.
Istorija prasidėjo ką tik, kai praėjus vieneriems metams po naujojo tualeto pastatymo jo bačka tapo beveik sklidina.
Tuo metu pas močiutę ir dėdę (jie veda bendrą ūkį) mano brolis montavo šalto vandens skaitliuką, nes močiutei atrodė, kad 3 eurai per mėnesį už vandenį, kuriuos paskaičiuojame dalindami visiems šeimos nariams, yra per daug jos sunaudojamam „vienam kibirui vandens per dieną“. Neva to kibiro jai užtenka atsiprausti, maistui gaminti, lėkštėms ir grindims išplauti, o dar ir skalbimui.
Aš užėjau pas močiutę, norėdamas patarti, kad jai to skaitliuko įsivesti neapsimoka, nes tie 70 eurų, kuriuos ji sumokėjo už du skaitliukus ir detales, atsipirks tik per 6 metus. O dar ir lauko tualeto kasmetinis išsiurbimas kainuoja 20 eurų.
Kai aš šitą išdėsčiau, ji man išrėžė – esą, nesiurbs to tualeto, o kai persipildys, „kakalą“ į dirvą neš. Visa tai matęs brolis tik abejingai pečiais gūžčiojo, o aš susierzinęs išbėgau iš kambario į dėdės trobą – pareikšti pretenzijų jam.
Dėdė į perspėjimą, kad tualetas jau pilnas ir būtina siurbti, sureagavo tik juokdamasis, kad „kakos“ ant viršaus. Nors ir plūs srutos į visas puses.
Po tokio pareiškimo beliko tik kreiptis į mūsų ūkio vyriausiąją – mano mamą. Jai nurodžiau sudrausminti močiutę (jos mamą) ir dėdę (jos brolį) dėl jų akiplėšiškų ketinimų. O ji man atšovė, tarsi pūsdama į tą pačią dūdelę, kad už tualeto išsiurbimą turėtume mokėti visi, o mokestį dalinti į tris dalis, kurių viena tektų man, kita mamai (kurie tuo tualetu nesinaudojame), o trečioji per abu asmenis – močiutei ir dėdei. Kas čia per aritmetika?
Aš jai atsakiau, kad jei mokesčius užkrauni tiems, kurie tomis paslaugomis nesinaudoja, tai gal ir interneto mokestį dalinkime į tris dalis – taip pat ir močiutei su dėde, kurie juo nesinaudoja? Tada ji mėgino apeliuoti į mano moralę, bet aš jos jau nesiklausiau.
Visgi mama nuėjo pas močiutę ir priminė, kad atėjo laikas siurbti tualetą, o šį kartą senoji atšovė dar įspūdingiau: „Jei taip, savo „kakalus“ kišiu į krosnį ir sudeginsiu.“
Ką ir prieš tai darydavo, jei tingėdavo tamsoje eiti į lauko tualetą. Taigi, jau galvą sopa nuo šios „problemos“. Gal užkalti tualeto duris, kad srutos per šonus neimtų tekėti?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
