Pastaruoju metu pasipylė straipsniai, smerkiantys meilužes. Aš irgi esu viena iš jų. Taip, myliu vedusį vyrą. Myliu tyra, brandžia meile.
Mums jau gerokai daugiau nei 20 ar 30 metų, kai įsimyli ir visas pasaulis nusidažo rožinėmis spalvomis. Į gyvenimą, meilę jau žiūriu realiai, be vilties ir noro pakeisti mylimojo charakterį ar įpročius. Mano jau toks amžius, kad myli be išlygų.
Mūsų santykiuose nėra tuščių pažadų. Jis niekada man nieko nežadėjo ir nesuteikė vilties. Už tai jį dar labiau myliu ir gerbiu. Už sąžiningumą.
Visada sakydavau sau, kad jau su vedusiu – ne, niekada. Ir nežinau, ar likimas, ar Dievulis nusprendė pašmaikštauti...
Nepamilau iš pirmo žvilgsnio, bet dėmesį jis patraukė iš karto. Kadangi dar protą ir širdį tramdė mintis, kad su vedusiu – ne, kurį laiką pavyko apsimesti, apgaudinėti save, kad nieko tarp mūsų nevyksta. Tik lyg atsitiktiniai jo prisilietimai, lyg draugiški apkabinimai virpino kūną ir sielą.
Naktimis kankinama nemigos supratau, kad noriu mylėti ir būti mylima dabar. Supratau, kad nenoriu susenusi, megzdama kojinytes anūkams, graužtis ir gailėti savęs, kad nepriėmiau meilės, kad ir vedusio vyro.
Didžiam visų jūsų, kurie smerkia meilužes, pavydui, jaučiuosi mylima, apgaubta dėmesiu, rūpesčiu.
Jau girdžiu jūsų pasipiktinimą – o kur mano sąžinė? Taip, ji kartkartėmis priekaištauja man, bet kol kas sugebu su ja susitarti, nuraminti.
Dalis jūsų dabar norėtų man primint apie nuodėmę – negeisk svetimo vyro ar moters. Bet Dievulis mums davė daugiau prisakymų – nevok, nemeluok, mylėk savo artimą kaip pats save, sekmą dieną švęsk. Kuris iš jūsų be nuodėmės? Ar tie, kurie skubate smerkti tokias kaip aš, kiekviena sekmadienį išpažįstate savo nuodėmes?
Žinau, kad yra dalis moterų, kurios dabar sako: „Jau man tai nereikia trupinių nuo svetimos šeimos stalo...“
Patikėkit, jau geriau tie trupiniai, negu sėdėt prie nublizginto savo sąžinės stalo ir gailėti savęs, savo pro šalį bėgančio gyvenimo ir būti nusivylusia visa vyrų gimine. Tai gal neskubėkite smerkti tokių kaip aš...
O pabaigai – pamąstymui. Kas blogiau – ar buitinė prostitutė, ar buitinis impotentas?
Buitinė prostitutė – ta, kuri džiaugiasi iš vedusio vyro gauta gėlių puokšte, dėmesiu, rūpesčiu.
Buitinis impotentas – tas, kuris pamyli žmoną, kai reikia, tada guli ant sofutės su alaus buteliu rankoj, žiūri televizorių, o žmona partempia krepšius iš parduotuvės, paruošia pietus ir bando kalbinti vyrą, kuris visas mintis sutelkęs į tai, kaip pakabinti dar vieną buitinę prostitutę.
Koks jūsų atsakymas?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
