Dar ir šiandien ginčijamasi dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose taisyklių. Savivaliauti neva neleidžia nusistovėjusios tradicijos ir lietuvių kalbos dėsniai.
Kita vertus, dar 2003 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija leido besituokiančioms moterims keisti savo pavardę į vyro su galūne –ė, praleidžiant tradicines ištekėjusios moters pavardės priesagas -ien-, -uvien-.
Taip buvo įtvirtinta nepriesaginės moteriškos pavardės galimybė. Pasakykime taip – tai tapo lietuviškų pavardžių revoliucinio virsmo pagrindu.
Didžiausias, užgniaužiantis kvapą siaubas apima tik pagalvojus apie tai, kad, neduokdie, mano žmona galėtų pasinaudoti išmintingosios Komisijos suteikta teise ir, sekdama pažangia moters teisių gynimo ideologija, pasivadintų tiesiog Čiulde.
Niekas geriau už mane nežino, kad sugyventi su Čiulde apskritai yra sunku arba beveik neįmanoma. Taigi du (dvi?) Čiuldės po vienu stogu būtų tikrai per daug net pačiais kukliausias skaičiavimais.
Kartą, pradedant skaityti paskaitų kursą universitete, po pirmosios paskaitos priėjo studentas su labai nusivylusia veido išraiška ir paklausė: „Ar jūs skaitysite šį kursą???“
Toliau sekė maždaug toks dialogas: „Taip, aš“.
„Tačiau tvarkaraštyje parašyta, kad paskaitas skaitys Čiuldė E.“
„ Aš ir esu tas Čiuldė E., nejaugi nepanašus?“
„Aaaa...“
Tas „Aaaa...“, ištartas su slavišku akcentu, buvo toks išraiškingas, kad iškart tapo aišku, jog studentas velniaižin, ką pagalvojo.
Dauguma iš mūsų žino, supranta tą paprastą priežastį, dėl kurios atsirado Zvonkė – Zvonkaus žmona, Bunkė – Bunkaus žmona ir t. t.
Tačiau aš (Čiuldė) tikrai nesu savo paties žmona, švelniai tariant.
Taigi daugėjant nepriesaginių (su galūne -ė) moteriškų pavardžių, gražiųjų vyriškų pavardžių su galūne –ė savininkai vyrai, paprastai tikri džentelmenai, patiria didelį diskomfortą.
Atėjo laikas pagalvoti apie valstybines kompensacijas tokiems vyrams už moralinę žalą ir nesmagius išgyvenimus.
Tačiau taip pat nebūčiau prieš, jeigu naujųjų moteriškų pavardžių savininkės atsilygintų nukentėjusiai pusei, t. y. man, natūra, tarkime, entuziastingai siųsdamos oro bučinius.
Galbūt tokiu atveju apsalęs iš malonumo tik kartočiau: „Nieko tokio, nieko tokio...“
Ne aš vienas esu toks nelaimėlis. Štai studentas pavarde Dalgė, dar nė karto nepasirodęs užsiėmimuose, rašo graudžius laiškus į mano el. paštą apie tai, kodėl negalėjo atvykti į paskaitas ir seminarus, kokios aplinkybės sutrukdė susitikti akis į akį.
Regis, pasimatysime pirmą kartą tik egzamine. Tada ir išaiškės, kas iš mūsų yra tikrasis dalgis.