Nebuvau nei pleibojus, nei sekso monstras. Negalėjau pasigirti kažkokias ypatingais nuotykiais, pasiekimais ir nesilaikiau principo „visų moterų nepamylėsi, bet reikia to siekti“. Niekada neturėjau nuolatinės meilužės, nes iš draugų patirties žinojau, kad ilgalaikiai santykiai dažnai veda prie meilės su negatyviomis pasekmėmis.
Saikingai pasukdamas į šoną, neturėjau įtarimų, kad ir žmona nusuka. Ji be priekaištų vykdė savo pareigas, aš savo. Gyvenome, auginome vaikus, taupėme pinigus, kūrėme planus ir nekėlėme vienas kitam jokių pretenzijų. Buvome standartinė šeima su standartiniais rūpesčiais ir problemomis.
Taip buvo kol nepradėjau važinėti į komandiruotes. Jos nebuvo ilgos. Trukdavo nuo savaitės iki dviejų.
Neištikimybę išdavė smulkmenos
Visada jaučiau, kad žmonai trūksta viešumos, liaudiškai pasakius, visuomenės dėmesio. Kartais išsitempdavo į kokį viešą, prabangų vakarėlį, kuriame dalyvaudavo ne eiliniai žmonės. Eidavau į juos sukandęs dantis ir su holivudiška šypsena.
Žmona juose jausdavosi laiminga – kaip žuvis vandenyje, bet po jų keletą dienų būdavo kaip šlapiu skuduru trenkta. Tačiau dėl to skandalų nebuvo. Tas jos noras sulaukti visuomenės dėmesio, draugauti su neeiliniais žmonėmis ypač pasireiškė, kai užaugo vaikai.
Su žmona dirbome toje pačioje stambioje įmonėje, bet turėjome labai skirtingas pareigas, darbavomės skirtinguose padaliniuose, vienas kito nematėme ir jokių reikalų neturėjome. Kai pradėjau važinėti į komandiruotes, žmoną paukštino pareigose.
Pirmuosius neištikimybės požymius pastebėjau gana greitai. Ne, netrūko nei meilės lovoje, nei dėmesio virtuvėje. Kai pasakė, kad jos įmonės aukštesnio rango darbuotojų vakarėlyje yra priimta dalyvauti be antrųjų pusių, nieko blogo neįtariau. Gal taip ir geriau, koks man įdomumas klausytis jų darbo pokalbių.
Nesekiojau, neįtarinėjau, net džiaugiausi, kad ji iš jų grįždavo pakilios nuotaikos ir man skirdavo daug daugiau dėmesio nei įprastai, bet pastebėjau sumažėjusį man skiriamą buitinį dėmesį.
Moterys giriasi, kad tik jos pajaučia vyro neištikimybę – užuodžia svetimos moters kvapą. Sutinku, kad jos jautresnės, bet ir vyrai moka pajausti moters pokyčius. Jei moterys dažniau pajaučia vidinius vyrų pokyčius (darosi skubesnis lovoje, rečiau improvizuoja arba pradeda daryti tai, ko iki tol nedarė) tai vyrai pastebi išorinius.
Kai ištekėjusi moteris įsitaiso meilužį, siekdama nuslėpti tuos jausmus, tampa perdėtai gera, seksuali, dėmesinga lovoje, bet dažnai sumažėja išorinis, buitinis dėmesys sutuoktiniui. Neprisiūta sagutė, neišlyginti marškiniai, skubomis paruošta vakarienė, priekaištas dėl ne ten pakabinto rankšluosčio ir perdėta aistra lovoje.
Taip buvo ir man. Pradėjo užkliūti smulkmenos, kurios anksčiau neužkliūdavo, į komandiruotę išlydėdavo perdėtai aistringai mylėdamasi, o kraudama daiktus nepastebėdavo, kad baltiniuose trūksta sagutės ar ant kelnių palikta maža dėmė. Nebeliko to paprasto, įdėmaus, ramaus nuoširdumo ir rūpesčio, kad išvykstantis vyras būtų kaip puikios šeimos, rūpestingos žmonos simbolis.
Įžvelgė ir savo kaltę
Visi puikiai žinome, kad dirbant po vienu stogu visada yra kolegų, kurie kažką matė, kažką žino ir tyliai į ausį pašnibžda. Netikėjau tais šnibždukais, nes, anot jų, tas paslaptingas mano žmonos draugas yra gerokai jaunesnis jos bendradarbis. Neneigsiu, kad manoji atrodo labai gerai, net dabar, kai jau peržengė penktą dešimtmetį.
Deja, įtarimai pasitvirtino. Labiausiai mane stebino ne žmonos pasirinkimas, o to vyro „kvailumas“. Jis nebuvo tas, kuriam reikia vyresnės ponios turtų, nes pats ėjo normalias pareigas ir gavo normalų atlyginimą.
Buvo įpusėjęs trečią dešimtmetį, o manoji artėjo prie penkiasdešimties. Vyras buvo dar nevedęs, neturėjo nei vaikų, nei šeimos, tad galvojau, kad tai eilinis jauno vyro romanas, kurį būtų galima pavadinti kolekcionavimu.
Greitai viskas tapo taip aišku ir akivaizdu, kad nebereikėjo nei šnibždukų. Prasidėjo priekaištai, miegojimai atskiruose kambariuose. Atsiradus galimybei, pakeičiau darbą, nes nemalonu buvo jausti į nugarą įsmeigtus kolegų užuojautos žvilgsnius ar nedviprasmiškus kolegių pasiūlymus.
Pakeitęs darbovietę apsiraminau, žmonos nepersekiojau, jos draugo nemedžiojau. Apsiraminome abu. Gyvenome ir laukėme, kol antrasis vaikas taps pilnametis. Nors visi žinojo apie žmonos romaną, jie nesireklamavo, viešai už rankučių susikibę nevaikščiojo. Abu tam tikra prasme prasme elgėsi garbingai.
Sustabdžiau namo statybas, nes nebuvo aišku, kas jame gyvens. Žmonos nesmerkiau, nes pats buvau ne šventas. Tiesa, tuo metu, kai prasidėjo žmonos meilė, principingai nesukau į šoną, kad nebūtų pagrindo apkaltinti mane pradėjus pirmam ardyti šeimą.
Nebevažinėjau į komandiruotes, visada po darbo skuosdavau namo. Slapta pradėjau kaišioti nosį į pažinčių portalus, bet kontaktų nė su viena nepalaikiau, meilės intrigų nerezgiau, tiesiog ganiau akis tuštybės mugėje.
Kai ir antras vaikas sulaukė pilnametystės, atėjo laikas sudėlioti visus taškus. Tikėjausi, kad per beveik metus trukusią žmonos intrigą, vyrukas išsikvėps ir pasiieškos savo amžiui tinkamos moters. Deja. Ta keista meilė tik dar labiau sutvirtėjo ir suliepsnojo.
Niekada nebuvau skandalistas. Visada smerkdavau kolegas, kurie laksto paskui žmoną, persekioja jos meilužius, grasina primušti ar net nužudyti. Jei normalioje šeimoje (mūsų tokia buvo) žmona suka į šoną, pirmiausia reikia ieškoti priežasčių savyje, o tik po to atsigręžti į žmoną.
Mano negausūs nusukimai neturėjo įtakos, nes jie buvo labai reti ir gerai užmaskuoti. Nepijokavau, atlyginimą atiduodavau šeimos reikalams, vaikais rūpinausi, žmoną mylėjau lovoje ir ne tik, bet jai reikėjo to, ko nesugebėjau duoti.
O jis buvo žymiai jaunesnis, energingesnis, nepatingėdavo žmoną slapta išsivežti į užsienio ale komandiruotę ir apipilti tuo prabangiu dėmesiu, kurio aš nesuteikdavau.
Atsisveikinant – įžūlus klausimas
Skyrybos buvo sunkios, bet ne moraliniu atžvilgiu. Su morale tapo viskas aišku per metus trukusį romaną. Vaikai pilnamečiai, bendros lovos nebėra, draugų ratas skirtingas, kiekvienam savas gyvenimas. Sunki buvo materialinė skyrybų dalis.
Po trisdešimties kartu nugyventų metų buvo ką dalinti. Tai geroje vietoje po stogu pakištas namas, trijų kambarių butas, sodas, automobiliai ir nemenka banko sąskaita. Puodų ir apatinių neskaičiavome.
Kadangi jaunesnioji dukra dar gyveno su mumis ir pareiškė norą likti su mama, tai žmonai palikau namą (į kurį nedaug investavus buvo jau galima kraustytis gyventi), o aš pasilikau bute. Kadangi buvau ir tebesu neblogai uždirbantis, tai didesnę dalį santaupų palikau žmonai. Jos naujas draugas labai taktiškai nesikišo ir nešmėkščiojo prieš akis.
Pasibaigus dalyboms, abu apėmė kažkoks palengvėjimas. Net pasidžiaugėme, kad viskas baigėsi be muštynių, kraujo, viešų skandalų ir kaltinimų. Nuėjome į kavinukę senamiestyje, įsikūrusią šalia tos vietos, kur daugiau kaip prieš trisdešimt metų tiesiog gatvėje pakabinau simpatišką merginą.
Pasėdėjome kaip seni geri draugai, bet atsisveikindamas neiškenčiau ir uždaviau šiek tiek netaktišką klausimą: „Kiek žinau, tavo naujas draugas yra pasirengęs tave vesti tuoj po mūsų skyrybų?“
Ji tai patvirtino ir net pasigyrė suplanuota povestuvine kelione.
„Tavo vyrui dar nėra nė keturiasdešimt, o tau jau į duris beldžiasi penkiasdešimtmetis. Kiekvienos šeimos pagrindas ir tikslas – vaikai. Juk jis, būdamas toks jaunas, be sekso, dvasinio bendravimo, norės ir vaikų, Netikiu, kad tu, būdama tokio amžiaus, pasiryši pastoti. Negi žadate likusi gyvenimą gyventi tik dviese? Senatvėje nebus nė kas vandens paduoda“, – įgėliau.
Į tai ji nieko neatsakė. Šyptelėjo savo nuostabia šypsena, saldžiai, kaip jaunystėje, pabučiavo ir išėjo į naują gyvenimą.
Viengungio gyvenimas – košmaras
Po skyrybų pasikeitė mano draugų ratas. Visi stebėjosi, kaip iš pažiūros tokia darni, graži šeima išsiskyrė. Vieni smerkė mane, kiti žmoną, o neutralių draugų liko tik keletas. Jie visi buvo vedę ir jų žmonos nelabai toleravo draugystę su laisvu vyru, turinčiu laisvą plotą ir pinigų.
Žmonai išsivežus paskutinius savo daiktus iš man likusio buto, pasijutau niekieno. Kai tas niekieno sindromas pradėjo spausti visą kūną, kaip maniakas puoliau pažinčių portalų gyventojas. Jau anksčiau buvau atlikęs šiokią tokią žvalgybą, tai iškarto griebiau antilopes už ragų.
Visoms internautėms atvirai parašydavau, kad esu pasiturintis penkiasdešimtmetis, skiriuosi su žmona, su kuria nugyvenau beveik 30 metų, vaikai pilnamečiai, tuoj būsiu laisvas, tik dar nežinau, kaip teismas padalins nemenką šeimos turtą. Nors jau viskas buvo padalinta, norėjau matyti moterų reakciją.
Pasiūlymų, kaip ir pačių siūlytojų, įvairovė pranoko visus lūkesčius. Nuo pasiryžusių eiti į palapinę iki išmanančių civilinį kodeksą ir siūlančių visapusišką juridinę pagalbą su privalomu laimingu pratęsimu.
Prastesnės nei buvusi neieškojau, tokios kaip turėjau, bijojau, o geresnių tiesiog nebuvo. Užmezgiau keletą virtualių pažinčių, keletą kūniškų, truputį pazyliojau, bet neradau tokios, su kuria ryžčiausi užmegzti rimtus santykius.
Trisdešimt metų pragyvenus santuokoje, viengungiškas gyvenimas buvo kažkoks košmaras. Atvirai pasakius, ta laisvė, kurios trokšta vedę vyrai, labai greitai išlindo per gerklę, nors nebuvo problemų rasti, kas sutvarko namus, skaniai paruošia maistą, išskalbia ir pamyli.
Tačiau visos, kurias turėjau per metus po skyrybų, buvo kažkokios tuščios, šaltos. Kita vertus, ko norėti iš internetinių moterų. O gal man tiesiog nesisekė, nes, jei taip galima pasakyti, buvau išlepintas ir ne visos mokėjo lepinti kaip buvusi žmona. Vis lygindavau.
Darbas neleido pasinerti į alkoholį, bet nemanau, kad dėl moters verta nusigerti ir degraduoti. Dėl moters verta žūti, o ne gulėti patvoryje.
Iš nuobodumo dažnai nuvažiuodavau pas giminaitį į kaimą. Ten žmonės paprasti, be kompleksų, išgeriantys naminukės, bet ir ariantys nuo ryto iki vakaro. Ir aš atvažiavęs prisidėdavau prie kaimiškų darbų savo miesčioniškomis rankomis.
Ten sutikau savo būsimą žmoną. Ji dirbo paštininke. Nei graži, nei negraži. Nei stora, nei plona. Nei protinga, nei kvaila. Nei puošeiva, nei apskretusi. Eilinė kaimo moteris, kurią pažinojau, bet anksčiau nekreipiau jokio dėmesio. Kartą pavėžėjau ją vežimu, išsišnekėjome. Taip ir sėdime tame pačiame vežime iki šiol.
Po šių įvykių praėjo septyneri metai. Mano buvusioji gyvena su tuo pačiu vyru. Baigė statyti namą, gyvena aktyviai, pasiturinčiai, atrodo laimingi, bet neturi to, kas per amžius riša sutuoktinius – vaikų.
Mano paštininkė – dvylika metų jaunesnė, nėra tokia graži kaip buvusi, nemėgsta viešų triukšmingų vakarėlių, gyvename bute, vietoje prabangių kelionių dažnai važiuojame į kaimą, bet turime tai, kas riša šeimas – septynerių metų dukrytę.
Negaliu pasakyti, kad dabar esu laimingesnis, nei gyvendamas su pirmąja žmona. Tie patys rūpesčiai, problemos, vienas kitas barnis, bet nesigailiu, pradėjęs gyvenimą iš naujo.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 19 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
