Tie, kurie pažįstate Antakalnio rajoną, ko gero, suprasite, kurioje vietoje vyko mane šokiravęs veiksmas. Einant palei upę centro link, baigiasi važiuojamoji kelio dalis (Sluškų g.) ir toliau driekiasi keliukas palei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Šis keliukas labai pamėgtas centre dirbančių žmonių, kadangi kol kas vis dar leidžiama nemokamai palikti mašiną kelkraštyje.
Taigi keliavau aš kelkraščiu ir išgirdau, kaip iš paskos visu greičiu atvažiuoja mašina. Pagalvojau, jog kažkas labai skuba į darbą, tačiau kodėl nepristabdo – juk čia baisybė balų... Pasitraukiau nuo kelio, tačiau mašinos greitis visiškai nesumažėjo ir po akimirkos aš stovėjau permirkusi ir purvina. O žalias „Volkswagen“ sau ramiausiai nuvažiavo toliau.
Kadangi ta atkarpa – akligatvis, mašina toli nuvažiuoti negalėjo. Todėl pagreitinau žingsnį, tikėdamasi pasivyti vairuotoją ir perspėti, kad kitą kartą būtų atidesnis ir sumažintų greitį.
Taip, tai – vairuotojas. Atrodo, tvarkingas ir solidus vidutinio amžiaus vyrukas. Jam išlipus, mandagiai pasisveikinau, o jis man: „Viso gero.“ Pagalvojau, jog šis pokalbis nieko gero nežada.
Pasakiau, kad kitą kartą tegu pristabdo, nes dabar mane visą aptaškė. Siaubingai supykau, jog vyrukas, suprasdamas savo kaltę, neatsiprašo ir, šypsodamasis bei ignoruodamas mane, ramiausiai keliauja toliau.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pati nesuvokiu, iš kur įgijau tiek drąsos, bet... pakilo mano koja ir aptaškiau purvu tą jau nueinantį vyruką. Čia ir prasidėjo.
Vyrukas nesutriko ir gavau atgal dar vieną purvo pliūpsnį. Aš jam vėl atgal, o tada jis grubiai įsitvėrė į mano drabužius prie kaklo, ir jau galvojau, kad ne tik rūbus pagražins, bet ir mane pačią. Pagrasinau, jog iškviesiu policiją, o jis sau ramiausiai: „Tai ir kviesk tą savo policiją.“
Negalėjau patikėti, jog kultūringai atrodantis vyrukas galėtų taip pasielgti. Ko gero, atsikvošėjo supratęs, ką daro, ir mane paleido.
Į darbą vis tiek reikėjo eiti, tai ir ėjau iš paskos. Eidama aš jam pasakiau, kad prieš moterį naudoti fizinę jėgą – žemas lygis. Ypač vyrui.
„Aš tau jau praeitą kartą sakiau, jog tau pasisekė, kad esi moteris“, – tarė jis atsigręždamas.
„Nu nieko sau, tai čia ne pirmas kartas? Gal tu kažkokį nesveiką, maniakišką pasitenkinimą jauti, kad taip elgiesi?“ – pasakiau aš jam atgal.
Jis nebesugebėjo man nieko atsakyti, tik atsisuko, apsidairė, ar yra iš paskos einančių žmonių, o tada tokiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane, jog iš karto supratau, kas dabar nutiks. Bet kadangi iš paskos ėjo žmonės, rankos prieš mane pakelti jis nebedrįso. Tačiau žinojau – jeigu aplinkui nebūtų buvę žmonių, būčiau patyrusi, ką reikškia fizinis smurtas prieš moterį.
Garsiai jam išsakiau savo mintis ir pasibaisėjimą, taip pat priminiau, jog gyvenime lazda turi 2 galus ir tas, kas nutiko man, gali nutikti jo artimiesiems, pavyzdžiui, žmonai (pastebėjau žiedą ant jo rankos).
Iš paskos ėjau ir stebėjau, kur jis pasuks. Kai priartėjome prie Katedros aikštės, vyrukas net nepriėjo šviesoforo ir perėjos ir visu greičiu perbėgo gatvę. Kadangi man degė raudona šviesa, toliau eiti iš paskos nebegalėjau. O jis nusuko į kitą gatvę – ne ten, kur man reikėjo eiti.
Belaukdama žalios šviesos mačiau, kaip jis atsisuko ir pradėjo bėgti… Turbūt bėgo todėl, kad nepastebėčiau, kur dirba.
Pagalvojau, kodėl taip nutiko, kas galėjo būti kitaip? Vyrukas prisipažino, jog taip elgiasi ne pirmą kartą. Ar sunku jam buvo atsiprašyti ir pripažinti savo kaltę?
Ar gali vyras būti švelnus namuose, rūpintis savo žmona, o gatvėje chuliganiškai elgtis? O gal kaip tik – jeigu vyras nesugeba valdyti savo emocijų viešoje vietoje, tai kas vyksta už uždarų namų durų? Ar ne gėda?
Nenustebčiau, jeigu jis dirbtų valstybinėje įstaigoje… Kažkodėl turiu tokią nuojautą.