Prisipažinsiu, man kiek baisu pasakoti šią istoriją viešai. Ne, ne dėl savęs, o dėl jų. Bijau, šį kartą aš galiu atsidurti jų vietoje ir jiems pakenkti. Kita vertus, tikiuosi, kad mano istorija leis susimąstyti bent vienam žmogui ir išvengti panašių klaidų. Tai – svarbiausia priežastis, kodėl rašau šį tekstą. Taigi apie viską nuo pradžių.
Jau daug metų mano gyvenimas sukasi keliose veiklos srityse. Kartais žmogui taip pasiseka, kad duoną valgai iš mėgstamiausios veiklos. Džiaugiausi, kad esu labai skirtingų, įdomių, išsilavinusių ir darbui atsidavusių žmonių bendruomenės dalis. Tikėjau jais, lygiavausi į juos ir besąlygiškai gerbiau. Per visus tuos metus sutikau daugybę žmonių, kurie tapo mano draugais, bendraminčiais ir bendražygiais.
Vienas bendruomenės narių tapo man ypač artimas, įvyko tai ne per dieną ir ne per dvi. Iš pradžių pavienės bendros užduotys, kurias vykdant natūraliai plėtojosi tiek profesiniai, tiek ir asmeniniai santykiai. Po truputį vienas kitą įtraukdavome į kitokią veiklą, vis daugiau įvairiausių projektų ne tik vykdydavome kartu, bet ir inicijuodavome.
Buvo visko: ir juoko, ir ašarų. Keletą metų trukęs bendravimas išsirutuliojo į platonišką meilę. Pažinojome vienas kito draugus, artimuosius, pasipasakodavome savo svajones ir baimes.
Bėgant mėnesiams ir metams platoniški santykiai neišlaikė išbandymo. Permiegojome. Abu buvome sutrikę. Jo iniciatyva vienas kitam prisižadėjome, kad ir kas būtų, tęsti bendrą veiklą. Ir jeigu vienam mūsų, neduok Dieve, kas nutiktų, kitas dirbs už du. Tai, ką darėme bendruomenėje, mums buvo svarbiau nei mūsų pačių santykiai. Abu tikėjome jos moralinėmis vertybėmis, jautėmės įsipareigoję.
Pradėjome ieškoti būdų, kaip stabilizuoti savo asmeninius santykius. Deja, nepraėjo nė dvi savaitės, ir aš tapau tragedijos liudininke. Jo žūties. Vienintele liudininke. Man galvoje sukosi klausimai: kodėl aš likau gyva? Kodėl Dievas pasišaukė jį, o ne mane? Kodėl? Ką galėjau padaryti kitaip? Pripažįstu, kad ir šiandien jie tebėra mano mintyse, ir niekas niekada man į juos neatsakys.
Tada dar nesupratau, kad po širdimi nešioju jo kūdikį.
Žinia, kad laukiuosi jo kūdikio, buvo šviesos spindulėlis baisios tragedijos fone. Ji teikė stiprybės kabintis į gyvenimą ir tesėti duotą pažadą – kad ir kas nutiktų, bendruomenėje dirbti už du.
Kiekviena mirtis, o ypač jauno žmogaus, yra baisi tragedija, suteikianti skausmo daugeliui. Visiškai normalu, kad tokiomis aplinkybėmis kai kurie kaltina save, o kiti ieško kaltų. Tai normalu, ir niekas negali būti kitų gedinčiųjų teisiamas už savo poelgius per gedulą. Niekas.
Iš nežinojimo ir galbūt baimės bendrauti su skaudžią netektį patyrusiu žmogumi galima skaudžiai suklysti. Siekdami kilnių tikslų, tačiau neišsiaiškinę visų aplinkybių, žmonės gali tapti budeliais.
Bendruomenės vadovai vienas po kito man liepė „pailsėti“ ir laikinai nedalyvauti bendruomenės veikloje. Beje, laikinai šiandien daugeliu atvejų yra amžinai. Visų jų argumentas buvo vienas: „Taip tau pačiai bus geriau.“
Ir nė vieno klausimo. Jokio atsako į mano norą susitikti ir pasikalbėti gyvai. Viskas buvo nuspręsta man už akių. Tik vienas iš realią sprendimo galią turinčių žmonių mane palaikė, stengėsi išgirsti mano nuomonę ir sutrukdyti viešiems mano likimo svarstymams. Labai jį branginu ir gerbiu, bet vienas lauke – ne karys.
Buvo ir tokių, kurie man kartojo, kokie blogi tie, kurie teisia mane už akių. Kaip vėliau paaiškėjo, taip jie kalbėjo man, o už akių teisė aršiau už kitus. Galbūt dauguma tikrai norėjo man tik gero, tačiau vykstant paskutiniam mano „teismui“, aš patyriau persileidimą.
Šalia nebebuvo ne tik brangaus žmogaus, bet ir dužo viltis, kad jo kūnas ir kraujas ateityje galės pratęsti savo tėvo darbus. Ilgam tarsi įsmeigiau akis į vieną tašką. Nenorėjau, kad kas nors matytų mano ašaras, mano dvigubą skausmą. Tikėjau, kad nereikia dar labiau aitrinti žaizdos.
Bėgo laikas, su šeimos ir artimų draugų pagalba įgyvendinome kai kurias jo idėjas, taip pagerbdami jo atminimą. Tai leido ir man stotis ant kojų, tačiau pažadas bendruomenėje dirbti už du liko neištesėtas...
Ar galiu juos kaltinti už tai, kas įvyko? Ne. Ar šiandien prie savęs glausčiau jo vaiką, jei nebūčiau tada buvusi teisiama už akių? Nežinau. Ar jiems būtų lengviau susitaikyti su bendruomenės nario netektimi, jeigu šiandien tarp jų krykštautų jo vaikas? Galbūt.
Neieškau jūsų užuojautos, tik noriu pasakyti, išrėkti: kalbėkimės vieni su kitais prieš priimdami sprendimus, kurie keičia kitų žmonių gyvenimą. Kad ir kaip tą akimirką sunku – kalbėkime. Nes galbūt patys to nežinodami prisiimame Dievo valią.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 23 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
