Aptarnavimo srityje dirba daug jaunų žmonių, kurie bando derinti darbą su mokslais ir dažniausiai sutinka su viskuo, kas jiems yra siūloma ir ko iš jų yra reikalaujama.
Siūlo minimumą – tinka, tarp pamainų laiko miegui lieka tik 5 valandos – tinka, dirbti viršvalandžius, už kuriuos nemoka, – tinka, dirbti per savo gimtadienį, Kūčias ir Kalėdas – tinka, dirbti 7 dienas iš eiles ir paskui turėti vieną laisvą, o po jos dar 6 dienos darbo laukia – tinka.
Taip elgiasi žmonės, kuriems turbūt tai yra pirmas darbas ir dirbti kažką yra nuostabu, nes galvelė dar naiviai galvoja, kad taip galima ir milijoną užsidirbti. O darbdaviai stovi ir ploja rankytėmis, kad va, vietoj dviejų darbuotojų, kuriems automatiškai reikėtų mokėti 2 atlyginimus, galima pasamdyti vieną žmogų ir sutaupyti 300 eurų. Puikus planas, tiesa?
Ir dar yra kitas tipas darbuotojų, kurie dažniausiai yra labai lojalūs ir puikiai išmano savo darbą, žino, kada nusišypsot, mato, su kuriais klientais galima pajuokauti, pakalbėti, bet jie, darbdavių įsitikinimu, turi pačią baisiausią ydą – savo nuomonę.
Tokio darbuotojo Tu nepastumsi. Bet darbdaviai bando! Kiek visokių „bausmių“ yra tekę girdėti iš aptarnaujančio personalo.
12 valandų neleidžia atsisėsti
Vieni skundėsi, kad darbdaviai sumažino darbuotojų skaičių salėje, kad atsirastų daugiau darbo ir būtų sunkiau. Tai, beje, labai prasilenkia su logika. Kita vertus, darbdaviai tikisi, kad darbuotojas neatlaikys krūvio, savo noru išeis ir nereikės mokėti išeitinių.
Kiti pareiškė, kad atiduoda dalį savo arbatpinigių, kurių procentas priklauso nuo dienos apyvartos. Kaip išvis galima tai išmąstyti? Kur tie pinigai dingsta? Kam jie yra renkami? Juk tai galima vadinti „juodais pinigais“, Mokesčių inspekcija, kur tu?.
Dar kiti kalbėjo apie tai, kad jiems uždraudė sėdėti darbe. Kur žmogiškumas, kai Tavo darbo laikas yra 12 valandų ir Tu neturi nei pietų pertraukos, nei galimybės atsisėsti?
Darbdavys suteikia Tau tik darbo vietą ir pasižada mokėti atlyginimą. O, kaip būtų puiku, jei jis būtų mokamas tuo pačiu metu, niekad nevėluotų ir leistų planuoti savo išlaidas!
Bet visa kita, dirbant padavėju, yra tik tavo atsakomybė. Mokėk už sudužusius indus, mokėk už maistą, kurį valgai, mokėk už tai, kad skubėjai dirbdamas vienas ir netyčia į kasą įmušei ne to patiekalo pavadinimą.
Vieną kartą paslydęs, daugiau stengiesi nesusimauti. Darbdavys yra tas, kuris visada skųsis mažom apyvartom ir tik tu būsi dėl to kaltas, nes „ką, negalėjai nueiti į gatvę ir pakviesti žmonių užeiti būtent čia?“.
Klientams trūksta supratingumo
Kalbant apie santykius su klientais, tai čia irgi tema verta savo pastraipos ar dviejų.
Mes esam tarpininkai (virtuvė – padavėjas – klientas), kurie gali Jums patarti, atnešti ar nunešti lėkštes, puodelius, taures ir kitus jums reikalingus įrankius, bet esminis dalykas – mes negaminam maisto. Ant mūsų nereikia šaukti, kad galbūt Jūsų Kijevo kotletas yra ne toks karštas, kokio Jūs tikėjotės ar kad picoje, kurią Jūs užsisakėte, yra mėsos, nors esate vegetaras (juk prieš užsisakant galima paklausti).
Mes nematome Jūsų kiaurai ir nežinome, ką Jūs mėgstat, kokio skonio pieniškas kokteilis Jums labiausiai patiktų ir netikiu, kad Jums labai svarbu, ką aš pati labai mėgstu, nes, dievaži, ne visi žmonės mėgsta marinuotus artišokus. Bet mano pareiga, mano darbas Jums pasiūlyt.
Aš su Jumis elgiuosi gražiai, nekramtau gumos priėjusi, nemėtau meniu ant stalo ir dar penktą kartą priėjusi prie Jūsų staliuko aš išvardinu visą mūsų patiekalų ir gėrimų asortimentą, nes pusę valandos meniu tiesiog gulėjo ant Jūsų stalo nepaliestas ir Jūs vis tiek klausiat, kokio alaus mes turim.
Ir mes atnešam viską, ką Jūs užsisakot, iš karto, kai tai gauname. Dar kartą pabrėžiu, ne mes gaminam maistą, o penktadienio vakarą Jūs nesate vieninteliai klientai. Neskubėkit. Mėgaukitės laisvu vakaru, išgerkite vyno taurę ir atsipalaiduokite!
Arbatpinigiai – kaip narkotikai
Žinoma, Jūs paklausit, tai kam leidiesi „būti vergu“, jei nepatinka toks darbas – susirask geresnį. O aš ir norėčiau! Tik va yra ta problema, kuri daugelį jaunų žmonių įkalina padavėjo ar barmeno pareigose ilgam – tai arbatpinigiai. Tai yra kaip narkotikas, prie kurio yra priprantama.
Už minimumą (kurį dažniausiai moka darbdaviai) yra sunku išgyventi, nes juk bandai būti savarankiškas ir pats save išlaikyti, mokėti už buto nuomą, komunalinius mokesčius ir dar išeiti pasilinksminti.
Aišku, galite prieštarauti ir sakyti, tai kam eiti į tuos barus ir leisti pinigus, geriau nusipirkti maisto dviems savaitėms ir žiūrėti namuose serialus, bet. Tas „bet“ yra toks dalykas. Jaunas žmogus turi poreikių ir nori visko daug išbandyti, daug visko pamatyti ir dar daugiau viso patirti. Prisiminkit save kokių 21 metų ir pagalvokit, ar Jūsų maršrutas buvo tik „namai-darbas, darbas-namai“.
O kalbant apie arbatpinigius, apie mūsų antrą atlyginimą, kuris darbdaviams atrodo kaip „tūkstantis penki šimtai į mėnesį“, tai mes to esam verti. Mes esam kempinės, kurios sugeria visas virėjų emocijas, sugeria blogą darbdavio nuotaiką ir sugeria klientų pareiškimus: „Nežinau, lankausi pas jus čia jau penkerius metus, tai kas čia pas jus skaniausia?“.
Mums darbdavys nemoka už tai, kad mes šypsomės, Jus apšokinėjam, pakalbinam, stengiamės įtikti. Darbdavys mums moka dėl to, kad nešam jam pelną.
Taip, sutinku su tuo, kad jei aptarnavimas yra geras, tai dalis žmonių dėl to sugrįš dar ir dar kartą, tačiau juk esmė yra tai, ką siūlo kavinė/restoranas/baras. Žmonės vertina gerą ir kokybišką maistą, estetišką pateikimą, o tai jau ne eilinio padavėjo kompetencija.
Dūris klientams dėl šykštumo
Jei žmogus leidžia sau ateiti į restoraną/kavinę pavalgyt, pavakarot, atsipalaiduot, tai tegul išgali palikti ir arbatos. Aišku, jei aptarnaujantis personalas buvo to vertas ir stengėsi Jums įtikti.
Visokių atvejų būna, nieko nesakau, nes ir pačiai teko susidurti su blogu aptarnavimu, bet jei viskas gerai ir jautiesi patenkintas, tai kodėl nepalieki 10 proc. nuo savo sąskaitos? Ir nepamiršk, kad padavėjas nekaltas dėl maisto kokybės, nes jei tau kas neįtiko, tai vis tiek padavėjas kažkaip bandė spręsti problemą, pasiūlydamas alternatyvų.
Palikti arbatpinigių yra gražus gestas. O be to, tie mūsų vakaro arbatpinigiai nėra „pilnas maišas pinigų“. Aišku, priklauso nuo vietos, kurioje dirbi, tačiau dirbant paprastam restoranėly iš arbatpinigių namo nepasistatysi ir naujos mašinos lizingu nepasiimsi, bet užteks duonai, dešrelėms ir šokoladui, na, gerai, ir kokio vidutinės klasės vyno buteliui (su akcija, žinoma).
Gąsdina šeimos valandos
Ir paskutinė tema, kurios negalėjau palikti neaptartos, tai sekmadienio popietės ir šeimos valanda. Gal pradėsiu nuo kreipimosi.
Mielos mamytės, prižiūrėkit savo vaikus ir nepaleiskit jų lakstyti po visą restoraną, nes padavėjai vaikšto su karštom kavom, su keturiom lėkštėm karštų sriubų ir mažiausiai nori užkliūti už kaladėlės vidury tako ir išpilti sriubas ant Jūsų vaikučių.
Restoranas – ne vaikų žaidimo aikštelė, jų negalima atsivesti ir numesti prie žaislų ir gerti putojantį vyną. Taip, yra ir išimčių, bet mane aptarnaujantis personalas supras ką reiškia, kai einant su padėklais tau per kojas pervažiuoja mašinytė, kai bandai išlaviruoti tarp penkių vaikų, kurie žaidžia slėpynes, ar kai bandai priimti užsakymą, o Tau į ausį klykia vaikas, nes jis nori picos, o mes picų nekepam.
Kad ir kaip bebūtų, bet kiekvienas darbas turi savų pliusų ir minusų. Mes dirbam, paburbuliuojam ir toliau šypsomės klientams. Čia mūsų pasirinkimas ir norim, kad jį gerbtų.
Labai vertinam malonius klientus, kurie supranta situaciją ir įvertina mūsų pastangas. Nes jei ką, visada yra pasirinkimas eiti į savitarnos tipo maitinimo įstaigą.
Į maistą nespjaudom ir ricinos nepilam, mes norim, kad išeitumėt laimingi, tad gerbkit mūsų darbą.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 26 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
