Ne atsitiktinio sekso, ne kažkokio trumpalaikio susižavėjimo, ne flirto, o to, ką labiausiai bijau sau ištarti net mintyse. Meile kitai moteriai negaliu to pavadinti, nes meilės trečias (šiuo atveju – aš) negali pajusti – nei tvyrant ore, nei sklindant bangomis, nei vilnijant kūnu. Bet pajutau tarp jūsų ryšį, kokio mudu nebuvom sukūrę.
Nežinau, kiek dar tylėsiu, nes gėda prisipažinti, kad šnipinėju. O dar baisiau, kad prabilus apie tai, ką žinau, turėsiu priimti sprendimus, kurie, greičiausiai, apvers mūsų gyvenimą.
Pradžioje bandžiau save guosti, kad per daugel metų santykiai kažkiek atšąla. Dabar jau žinau – vadinasi, pas kitą pusę kažkuri vieta sušyla...
Kas skaudžiausia, supratau, kad mudviejų santykiuose net nebuvo kam atšalti. Mūsų ryšys niekada, net pačioje mūsų draugystės pradžioje nebuvo toks, koks, atrodo, yra tarp tavęs su S.
Tu man esi sykį, na, realiai du sykius deklamavęs savo eiles ir sykį gavau atviruką su žodžiais, kurie daugiau nebebuvo nei parašyti, nei pakartoti su tokiu pat jausmu ir intonacija... O S. tu rašai net darbo reikalais tokius laiškus, kad man būtų nuo vieno vienintelio tokio širdis apsalusi metams...
Neturėjau to džiaugsmo pajusti, kad manim rūpiniesi, kad manęs bent kiek pavydi, kad aš tau svarbi, kad mane gerbi... Ne, manęs nežemini nei veiksmais, nei žodžiais, tik leidi man spręsti, kur vykti, vienai ar su tavimi, nedraudi man įsigyti to, ko noriu ar reikia, tačiau niekuomet ypatingai nesidomi, ko aš noriu ar ko mūsų šeimai reikia.
Tu tiesiog leidi man elgtis kaip tinkamai. Išmokei mane būti savarankiška, bet tik tam, kad pačiam nereiktų niekuo rūpintis. Jaučiuosi taip, kad tau terūpiu tiek, kiek tavo vaikų motina, svarbi tiek, kad laiku ar pavėluotai atlikčiau savo pareigas šeimai – rūpinčiausi vaikais, maistu, namais, tėvais, draugais.
Iki šiol guosdavausi, kad gal esi paprasčiausiai vaikystėje neišmokytas padėti tiems, kuriuos myli, arba aš pati turėjau labiau stengtis tave „paspausti“. O aš negalėjau ir nenorėjau per prievartą reikalauti ir prašyti pagalbos, palaikymo. Po to, maniau, teks maldauti pagarbos bei meilės.
Sako, moters nuojauta neapgauna. Deja, taip ir yra, o aš ją paprasčiausiai apvilkdavau retu vienkartiniu pykčiu tarsi tramdomaisiais marškiniais ir toliau galvojau, kad toks tu jau esi, myliu tave tokį ir tavęs nekeisiu. Aš ir nesugebėčiau pakeisti.
Bet su kita moterimi tu savo noru keitiesi. Nepažįstu tavęs... Jau daug daug metų maniau, kad esi tas tipiškas lietuvis vyras, kuriam svetima romantika, prisilietimai be jokios užuominos, ilgiausi pokalbiai apie nieką, pasivaikščiojimai be tikslo ir skubos.
Viešumoje tu esi iškalbus, bet su manim tavo kalbos dovana dūlėja ir dulka pastatyta į kampą. Jaučiu, kad su manim tu jautiesi silpnas. Bet aš irgi nenoriu būti stipri, reikalaujanti, žinanti, ko reikia...
Ir taip pragyvenome beveik 20 metų – aš vis dar su begaline meile tau, o tu vis labiau ir labiau tolstantis nuo manęs.
Visada jaučiausi, kad tau esu reikalinga tik dėl patogumo, bet slėpiau tą suvokimą po sunkiomis devyniomis antklodėmis, užkraudama savo nuoskaudas dar sunkesniais užmaršties sluoksniais. O blogus dalykus užmiršti aš moku, net pati to nenorėdama.
Tu tą žinai ir tuo gali puikiai manipuliuoti. Aš tau vis sakydavau, kad optimistams kaip aš lengviau gyventi, tad tau, kupinam nihilizmo, aš buvau kaip atsvara, o gal byta (beisbolo lazda -Red.). O dabar jaučiuosi, tarsi būčiau ne atmušinėjusi tavo nuotaikų kaitą, pykčio protrūkius, neigimą ir depresiją, o gėrusi ir kaupusi savyje, ištinusi ir tuoj susprogsianti.
Prirašiau pilną baltą lapą kaltinimų tau. Bet tik tam, kad nustočiau kaltinti save. Visiems aplink atrodo, kad esu ideali žmona ir mama. Tokia niekada nesijaučiau ir kartais pamąstau, kad negalėčiau mylėti tokio žmogaus, kokia esu aš.
Galbūt mano savivertė yra per žema, bet aš stengiuosi to niekam neparodyti – darbe, tarp draugų ir giminių niekas to nežino ir nepastebi. Bet turbūt tą žinai tu?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų kovo 9 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
