Kai atvykau į Londoną, man trūko draugų. Todėl netrukus susipažinau su šalia dirbusia moterimi. Pamaniau, kadangi ji ištekėjusi, gal mums su draugu bus įdomiau, bendrausime.
Vyras jos buvo tylus, ramus ir geras. Daug kartu keliavom ir abi važiavom atostogauti. Draugui ji ne itin patiko dėl to, kad buvo vulgari ir „nagla„. Man taip pat. Bet praėjus 5 metams viskas ėmė keistis.
Paplepėjimus su ja iš manęs kažkaip „perėmė“ mano draugas. Jos vyras dažnai važiuodavo pas odontologą, o mano draugas ėmė dingti naktimis.
Atostogaujant pradėjo prasiveržti jos neapykantos išpuoliai. Turkijoje net ėmė mane stumdyti. Tada truputį susirūpinau. Pasakiau apie tai savo draugui. Jis gudriai pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.
Draugystę su ta moterimi pradėjau riboti, bet iniciatyvą jau rodė būtent jis, susitikti vykdavo ir vienas. Jos vyras nieko nenutuokė. Į mano spėjimus numojo ranka. O draugas pasakė, jog esu per daug pavydi.
Jiedu mėgdavo abu pasėdėti prie taurės, tiesiog tempdavo laiką, kol jos vyras užmigs. Aš pati dažnai išbėgdavau nesulaukusi pabaigos. Jos vyras – didelis vaikas. Patiklus ir sąžiningas. Todėl nieko nesuprato...
Atėjus mano draugui, jos stalas virsdavo puotos stalu su kepsniais. Glėbesčiavimaisi tapo akivaizdūs. Draugą labai mylėjau, vieniša likt bijojau, tad su baime ir nerimu laukiau, kas bus toliau.
Jis laukdavo savaitgalių, tvarkė jos namą kaip sau ir likdavo gyvent ten, kai draugė ir jos vyras išvykdavo atostogauti – katę prižiūrėdavo. Manęs jau niekas net neprašė žiūrėt katės.
Prašiau draugo palikti juos. Nesutiko. Tada ji padėjo tašką, pasakiusi man, jog nesame draugės ir niekada jomis nebuvom.
Aš likdavau namuose, o draugas pas ją bėgiodavo. Dėl streso atsidūriau ligoninėje – išvežė greitoji ir likau ligoninėje visai savaitei, kadangi negalėjau miegoti. Išsekau.
Panaši padėtis tęsėsi dar 3 metus. Ji jam gimtadienius ruošė, dovanas pirko kaip vyrui. O jos tikrasis vyras liko absoliučiai nustumtas į šalį. Bereikšmis, vejamas iš namų. Bet buvo laimingas, turėdamas draugą....
Mačiau, kad vienintelė išeitis man – išsiskirti su draugu. Bijojau savaitgalių, nes jie kvepėjo vienatve, kurios negaliu pakęsti. Tik šeimoje esu laiminga, saugi. Moku mylėti ir trokštu atsako. Tai – mano gyvenimo variklis. Tada gera dirbti, mokytis, tobulėti... Kai to nėra, imi dairytis aplinkui.
Atsitiktinai susipažinau su kitu vyru. Naujas pažįstamas davė man savo telefono numerį. Bet aš jo niekada nesiruošiau surinkti.
O štai mano draugas... Galiausiai jis pasielgė labai nevyriškai. Kai miegojau, įdėjo savo SIM kortelę į mano telefoną ir nukopijavo visas savo žinutes. Kaip neištikimybės įrodymą. Tada, kol aš buvau darbe, jis 15 metų draugystės proga įrašė man 8 dainas, paliko raktus ir žinutę: „Sudie.“ Bijojo pažvelgti man į akis...
Praeityje ta buvusi draugė linkėjo, kad numirčiau. Ir dar baisesnių dalykų. Bet pamažu šviesėja mano gyvenimo spalvos. Jaučiu gamtos kvapą ir džiaugsmą. Už tai esu dėkinga draugams ir tikėjimui.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
