Augdami išmokstame gerbti kito nuomonę, diskutuoti apie vieno ar kito dalyko minusus ir pliusus arba žmones, su kuriais nesutariame, tiesiog paliekame eiti savo keliu. Tik šį kartą jau darosi sunku nekalbėti apie žmogų, kuris yra mano darbo kolega.
Dirbu gamykloje jau 3 metus. Viskas prasidėjo nuo skelbimo internete. Iš pradžių buvau įdarbintas agentūros, po kiek laiko pasirašiau tiesioginę sutartį su įmone, kurioje dirbu iki šiol.
Lygiai taip pat savo karjerą pradėjo ir mano kolega. Abu pasirašėme tiesiogines sutartis, atlyginimai padvigubėjo, turime įvairių privalumų, kurie motyvuoja dirbti ir stengtis. Bet jo visada pabjurusios nuotaikos tai nepakeitė. Ir net nežinau, kodėl?
Nors ne, meluoju, visgi žinau. Tik nesuprantu, kas dedasi jo galvoje. Jis iki šiol negali užmiršti ir atleisti to, kas buvo jo praeityje – patyčių mokykloje. Ir gyventi toliau...
Mano kolega dažnai rašo ant savo feisbuko „sienos“ mintis, kurios visada priverčia suraukti kaktą ne dėl išsakytos tiesos, o dėl beprasmiško bambėjimo. Pavyzdžiui, Jūros šventė jam – Pelkės šventė.
Jis visiškai nevartoja alkoholio. Tai išsiaiškinau jau pirmą mėnesį, kai pasiūliau kaip kolegoms po darbo išlenkti po bokalą. Nesmerkiu ir sveikinu dėl to. Bet labiausiai pikta darosi, kaip jis su šypsena tiek rūbinėje, tiek feisbuke komentuoja, kad visi, kas eina į naktinius klubus, yra degradavę.
Apskritai, labiausiai nusivyliau kolega šiemet, kai gyvenimas finansiškai pagerėjo abiems, bet jis vis tiek feisbuke rašinėja mintį, kokie ubagai žmonės yra tie, kurie „Maxima“ eilėje skaito laikraštį ir padeda jį atgal į lentyną.
Juokingiausia buvo, kai dėl didelių šalčių mokyklos iš dalies nedirbo, o vaikai tuo džiaugdamiesi ėjo ant kalno su rogutėmis slidinėti. Ir prasideda bambėjimas – nu, atsiprašau, jeigu ant kalno sugebėjo nueiti, tai ko iki mokyklos tada negali nueiti...
Ir tokių minčių galima pamatyti kasdien tiek daug, kad galiausiai paspaudžiau „Unfollow“ (liet. nebesekti) mygtuką, kad neberegėčiau šio pesimizmo. Juk visi buvom vaikai, nedegėm troškimu kiekvieną dieną vis ko nors naujo išmokti, tuo labiau, kai 2 dienų per savaitę išeiti į lauką pabūti su draugais būdavo per maža...
Per pirmuosius darbo metus supratau, kad kolega už nugaros labai stipriai apkalba žmones. Net ir mane. Kolegė papasakojo autobuse važiuojant iš darbo, kad esą per dažnai geriu apelsinų sultis – kaip koks direktorius. Ar per daug išlaidauju maistui. Prajuokino mane tai, nekreipiau net dėmesio. Iš pavydo, matyt.
Paskutinis lašas buvo tada, kai tikrai po ligos grįžęs į darbą nugirdau iš kito kolegos, ką apie mane pasakojo „gerasis“ kolega. Pasak jo, darbovietei iš manęs jokios naudos, nes per dažnai susergu ir ale dirbu blogai. Pasikalbėjęs su vadovu sužinojau, kad nei raštu, nei žodžių nusiskundimų nebuvau gavęs. Šis įvykis privertė mane saugotis kolegos...
Mano kolega turi labai bjaurų įprotį – darbo vietoje krapštyti nosį ir žiūrėti į pirštą, ką ištraukė. Arba dantis su nagais pavalinėja. Negalėčiau nė vieno pliuso šiam žmogui duoti, išskyrus tai, kad domisi futbolu ir skaito knygas apie faktus.
Kartą skaičiau straipsnį apie knygų skaitymą. Ten buvo parašyta, kad tie, kurie jų neskaito, nekenčia žmonių. Susidariau įspūdį, kad mano kolega skaito ne tas knygas, kurias turėtų galbūt. Faktai nors ir padaro žmogų apsišvietusį, bet ne žmogišką kaip grožinė literatūra. Įsimylėję žmonės mato pasaulį pro rožinius akinius, o šis kolega tik pro pilkus ir ne kitaip.
Stebiuosi jo pasisakymais komentaruose, kad žmonės nesidomi jo mintimis, nelaikina, nekomentuoja, per mažai pagarbos sulaukia. Bet kokios pagarbos jis tikisi, kai visko nekenčia? Būtinai išvadina į klubą einančius žmones degradais ar kitokiais žodžiais. O į pastabas savo atžvilgiu atsikerta argumentu, kad jo vaikystė buvo sunki. Kažkas kažkada jį apkalbinėjo, čia jo kerštas pasauliui...
Aš nejaučiu neapykantos kolegai, labiau nusivylimą ir gailestį, nes neatsuksime laiko atgal, neištaisysime savo klaidų. Čia kiekvieno pasirinkimas – ar mėgautis šią akimirką tuo, ką turi dabar, ar tikėtis, kad ateityje bus dar geriau.
Visi mes turime savų problemų gyvenime, bet kartais reikia pasistengti išmesti visas mintis iš galvos ir pasimėgauti šia akimirka, atgaivinti kokį nors prisiminimą, kada buvome be galo laimingi, ir galvoti, ką dar gyvenime nuveikti, dėl ko būčiau visada laimingas. Juk laimė – geriausias sveikatos šaltinis, raktas į ilgą ir gražų gyvenimą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
