Pradėkime nuo to, kad smurtas mano sesers šeimoje įprastas dalykas, vieša paslaptis. Ir pačiai yra tekę matyti seserį su juodais paakiais. Tai ji tariamai nukrenta nuo laiptų, tai atsitrenkia į atidarytas virtuvės duris.
Visada atsiranda pasiteisinimas, nors niekam ne paslaptis, kad ją sužalojo to šunsnukio kumščiai. Bet jis niekada nebūna kaltas. Visada kalta tik ji. Pati nugriuvo, pati nusiskėlė priekinį dantį, pati susilaužė šonkaulius.
Ji viską slepia net nuo mūsų. Suprantu: kam malonu rodyti purvinus šeimos skalbinius, bet mes juk ne svetimi žmonės! Norim jai padėti, bet ji neleidžia.
Ji visada gina savo vyrą ir randa jam pateisinimą. Ko tik neprisigalvoja: stresas darbe, blogi santykiai su viršininku, finansinės problemos. Priežasčių, kodėl su ja elgiasi lyg su skuduru, tūkstantis. Ir visos jos labai rimtos.
O jis ją žemina net šeimos akivaizdoje. Pavyzdžiui, girdint mūsų tėvams kartą pasiūlė jai „duoti į snukį“. O sesuo tik įtraukė galvą į pečius ir pabandė viską nuleisti juokais. Po to sėdi ir glosto jam rankovę. Tiesiog žudo toks bukas nuolankumas ir užguito veido išraiška.
Ne kartą bandžiau su ja kalbėtis, bet atsitrenkiau kaip į sieną. Ji nesiskirs, nes jį myli ir augina nuo jo vaikus. Jai atrodo, kad mes visi piktybiškai bandom juos išskirti.
Kai ji taip kalba, girdžiu ne savo seserį, o jos vyrą. Net neabejoju, kad ji tai nuolat girdi savo namuose, ir jis mus nuolat dergia. Manau, kad tokiu būdu jis bando apriboti mūsų bendravimą, kad kai ji liks viena, galėtų iš jos dar labiau tyčiotis. Juk tokiu atveju ji liktų be jokios paramos. Kiek žinau, draugių ji taip pat neturi.
Pastarąjį kartą buvom susitikusios mamos jubiliejuje. Pamačiau ant sesers rankų, prie alkūnės sulenkimo, pailgas mėlynes. Sesuo bandė jas užmaskuoti, apsirengė suknelę trijų ketvirčių rankovėmis, bet vis tiek jas pamačiau.
Tąkart man užvirė kraujas. Ištaikiau momentą, kai likom vieni lauke, kur jis ant slenksčio rūkė, ir tiesiai šviesiai jo paklausiau, kodėl jis toks šunsnukis. Kaip jis drįsta taip elgtis su mano seserimi? Ar jau visai neturi gėdos?
Ir sulaukiau atsako, bet visai ne iš svainio. Jis sumindė cigaretę ir grįžo pas svečius. Po minutės atlėkė įsiutusi sesuo.
„Nesikišk, kur niekas tavęs neprašo!“ – net klykė, išsprogdinusi akis.
Buvau apkaltinta šeimos ardymu ir panašiomis nesąmonėmis. Nors, tiesą sakant, dėl manęs ta šeima tikrai galėtų sugriūti nors rytoj. Visiškai to nesigailėčiau.
Paskui dar ilgai jaučiau kartėlį. Bendravimo su seserimi nenutraukiau. Pirma jai paskambinau, net prisiverčiau atsiprašyti už savo elgesį su jos vyru, nors tą sakant net pykino iš pasibjaurėjimo. Žinau, man pasitraukus ji liks visiškai viena. Jau sugebėjo dėl savo vyrelio susipykti su mama, o ta nėra tokia atlaidi.
Tik po atsitikimo jubiliejuje pasijutau tokia bejėgė. Mano sesers būklė man kažkuo primena alkoholizmą ar narkomaniją. Kol žmogus pats nepripažins, kad problema yra, tol nepradės jos spręsti.
Jei vėl įsikišiu, sesuo gali nutraukti su manim visus ryšius. Tokia didelė jos vyro įtaka. O aš kasdien bijau, kad vieną dieną ji tikrai „nesėkmingai“ nukris ar atsitrenks į ką nors ir liks sužalota visam likusiam gyvenimui.
Ką daryti?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
