Esu suaugusi, išsiskyrusi moteris. Tikrai žinau, kaip viskas yra, ir man skaudu, kad kai reiktų diskutuoti apie paramą vienišoms motinoms, kalbama apie kažkokias tėvų teises... Dauguma vaikų tėvų tiesiog neturi – kas antra ištekėjusi moteris tai patvirtins.
Matote, neužtenka kyštelt ir myžtelt, atsiprašant. Reikia paskui ir mėnesių mėnesius keltis maitinti ir raminti, valyti nosį ir keisti sauskelnes, žaisti, skaityti knygutes prieš miegą, mokinti važiuoti dviračiu, padėti ruošti namų darbus ir taip toliau, ir taip toliau, net galva ima suktis pagalvojus, kiek užkraunama darbų vienam žmogui...
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
O antroji puselė drybso ant fotelio ir pati reikalauja būti aptarnauta – kojines išskalbk, valgyt paduok, vaikui nosį nuvalyk, matematiką paaiškink... Ir tik paskui, po kokių 7-8 metų berniukai sulaukia pasiūlymo eiti kartu pažvejoti, pagrybauti, pameistrauti garaže... Mergaitės taip ir lieka nereikalingos.
Man 42 metai, esu savanoriavusi ne vienoje įstaigoje, tad žinių apie padėtį netrūksta, net per daug. Ne veltui sakoma, kad padirbėjęs su smurtą patyrusiomis moterimis, gali imt nekęst visų vyrų...
Kiek Lietuvoje yra apleistų, vienišų, į gyvenimą iš paskutiniųjų besikabinančių moterų, kurios tik spyrio į pasturgalį nuo savo sutuoktinio sulaukia, jei per lėtai sukasi.
Išvis, ką vyras gali duoti vaikui? Turiu dukterį. Tik bandydavo žaisti – užgaudavo ir pravirkdydavo, bandydavo šnekučiuotis – tai vis apie mašinas, lėktuvus, kažkokias nesąmones, kurių per šimtą metų jokiai moteriškos lyties atstovei nereikia.
O kiek priekaištų, kiek priekaištų... Tai tas ne taip, tai anas...
Pamenu, buvo situacija: dukra nesupranta matematikos. Pasakiau, kad teks samdytis korepetitorių. Tikėjausi, kad pasiūlys apmokėti, tai sulaukiau akių draskymo – ką, negali paaiškinti pati?
Pati??? Jau nuo penktos klasės nieko nesupratau, o bėdos prasidėjo septintoje, kada iš viso pagal kursą aukštoji matematika... Iš kur man, ne matematikos mokytojai, žinoti?
Galiausiai pasamdėme, bet prastą... Galų gale aš pati mokiausi pas ją ir paskui perpasakodavau dukrai paprastesniais žodžiais, lydima vyrelio patyčių, kuris gėdijosi, kad jo dukra „netobula“, „atsilikusi“.
Toks tas mūsų „berniukų“ auklėjimas. Jautrumas, emocionalumas nuo vaikystės užgniaužiamas. Tai pačios, va, moterys, ir kenčiam paskui...
Vienu žodžiu. Po skyrybų vaikas lieka su motina. Žmogumi, kuris rūpinosi juo visą gyvenimą, o ne pasiėmė „pagamintą“ kaip koks darbdavys, reikalaująs 28-mečio su 10 metų patirtimi, o nenorintis investuoti į aštuoniolikmetį be patirties. Taškas.