Mano santykiai su partneriu priminė ne muilo operą, o greičiau jau tragikomediją. Susipažinome, pamilome. Pradėjome susitikinėti, paskui apsigyvenome kartu.
Žinoma, apsigyvenus kartu, man nuo akių nukrito rožinis šydas. Ko norėti. Tada pasakiau sau: „Jei jau myliu, tai sugebėsiu šitą žmogų priimti su visais erzinančiais bruožais.“
Na, pavyzdžiui. Nepatinka, kad jis garsiai čepsi ir žiūrėdamas rungtynes trupina čipsus ant sofos ir šokinėdamas apsilaisto alumi. Anokia čia bėda – dėmes išvalysiu, trupinius susiurbsiu, čepsėjimą kaip nors ignoruosiu. Juk ir aš ne tobula.
Na, praleidžia po kelias valandas žaisdamas kompiuteriu, tuo pat metu ką nors grauždamas. Pamanyk, bėda. Turėsiu daugiau laiko sau. O kad lovoje jau nebe toks puikus, koks buvo, ir nepavyksta jo įsiviliot į ją taip dažnai, kaip norėčiau, – niekai. Kompensuosim kiekybę kokybe, meilė svarbiau.
Taip nusiteikiau ir gyvenome. Per porą metų sėdimo darbo jis apdribo, užsiaugino pilvuką, bet vis tiek liko neapsakomai savimi patenkintas. Topinė jo frazė būdavo: „Na, kur tu rasi geresnį?“
Pasakydavo tą pusiau juokais, pusiau rimtai.
Dirbo kolektyve, kuriame daug moterų. Jis buvo ten jauniausias iš vyriškos giminės atstovų, tad visiškai prarado savikritiškumą. Ir kur neprarasi, kai aplink amžinai sukinėjasi kvaksinčios iš susižavėjimo klimaksinės bobelės, kurioms ir vyras dėl kvapo yra Vyras iš didžiosios raidės.
Alyvos į ugnį įpildavo ir jo mama. Per visas šventes, giminių susiėjimus ar paprastus susitikimus panegirika sūneliui liedavosi per kraštus. Jis ir pats puikiausias, ir gražiausias, ir protingiausias. Panorėjęs pamotų pirštu, ir mergos kristų po kojomis viena po kitos. Kur jau man nesidžiaugti tokia neapsakoma laime. Juk galėjo rinktis vos ne iš tūkstančių, o pasirinko mane.
Po kurio laiko, apsvaigęs nuo susireikšminimo, pradėjo keisti mane, tobulinti. Norėjo padaryti mane vertą tokio aukso grynuolio, kokiu save laikė.
Iš pradžių jam pradėjo kliūti mano garderobas. Visi tie jaukūs ir patogūs džinsai bei treningiukai, kuriuos dėvėdavau namuose. Reikalavo keisti juos kuo nors erotiškesniu.
Kai netekusi kantrybės paklausiau, kada jis išlįs iš savo pamėgtų sportinių kelnių, atsakė: „Man kitaip nepatogu, o moteriai – visai kiti reikalavimai. Tu moteris, privalai visą laiką būti pasitempusi.“
Vis dar nenorėjau griauti santykių, todėl „pasitempiau“. Atsakydamas į mano pastangas jis užsiželdino barzdą.
Paskui jam pradėjo kliūti mano šukuosena, tad nusikirpau, persidažiau ir kaip kokia kvaiša išsižiojusi laukiau teigiamo įvertinimo. Tiesą sakant, taip ir nesulaukiau. Tik kažką burbtelėjo ir viskas.
Per tuos kelerius metus mano pasitikėjimas savimi taip susvyravo, kad į kitų žmonių komplimentus pradėjau reaguoti lyg į pokštą, netikėjau jais: „Aš gerai atrodau? Baikit!“
Pradėjau jaustis stora, apdribusia karve. Negalėdavau į save žiūrėti veidrodyje. O jis skaičiuodavo kiekvieną mano kąsnį ir tyčiodavosi, vos užsimanydavau suvalgyti pyragaitį ar ledų (o tai būdavo retai). Tačiau pats toliau ramiausiai augino pilvą ir vis dar jautėsi neapsakomai patrauklus.
Paskui ponaičiui užkliuvo kitos mano apimtys. Kai į namus ateidavo mano draugės, jis sukinėdavosi aplink ir varvindavo seilę, spoksodamas joms į iškirptes. Mano krūtinė maža ir man tai labai patinka. Niekada nesvajojau turėti D dydžio bumbulų, skųstis skaudančia nugara, lakstyti iškišusi liežuvį ir nerasti tinkamos liemenėlės.
Paskui jis užsiminė, kad norėtų mane matyti putnesnę. Bet tik kai kurias mano kūno vietas. Kai nenustojo apie tai šnekėti nei po mėnesio, nei po pusės metų, kai aš supratau, kad apie operaciją jis kalba rimtai... Tada ir išsiskyrėme.
Ryžto man suteikė nelygybė. Užsidegiau pykčiu dėl principų. Aš juk nesiūliau jam pasididinti ne itin įspūdingo daikčiuko. Todėl jis neturi teisės reikalauti, kad pasididinčiau krūtis.
Pasvarsčiau logiškai: šiandien implantai, rytoj – gelis į lūpas, o poryt dar bala žino kas... Užteks man ir nusirėžtų plaukų, nepatogių suknelių ir kvailų aukštakulnių. Jeigu jis nori papingos, lai susiranda papingą.
Pasiunčiau jį velniop, nes kantrybės taurė buvo perpildyta. Dėl jo įgeidžių nesutikau gultis po chirurgo peiliu. Ir labai tuo džiaugiuosi.
Svarbiausia, dabar jaučiuosi kur kas geriau, nei gyvendama su juo. Vėl dėviu tai, kas patinka man, aviu batelius patogiomis pakulnėmis ir nebijau žiūrėti į veidrodį. Prisiekiau niekada dėl jokio vyro nesikeisti į jokią pusę. Nei į gerąją, nei į blogąją.
Atgavau pasitikėjimą savimi. Dėl jo supykau ant visos vyrų giminės ir nežinau, kada atlyšiu. Bet! Kaip bebūtų keista, būtent dabar atsiranda vis daugiau žmonių, trokštančių mano dėmesio.
Ne, aš nepasidariau gražesnė. Dabar mano veide keliomis raukšlėmis daugiau, o ant klubų atsirado apvalesni linkiai. Tačiau jie mato mano pasitikėjimą savimi. Ir tas emocijas, kurias spinduliuoju.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
