Esu Markas, greitai įpusėsiantis trečiąją dešimtį. Šiuo metu gyvenu viename Lietuvos didmiesčių, į kurį atvijo studijos. Taip, studijos... Jei būčiau žinojęs, kiek jos man kainuos pinigų ir sveikatos, nė už ką nebūčiau čia važiavęs.
Atvirai pasakius, jau tris kartus rimtai bandžiau pasitraukti iš gyvenimo. Priežastis – ne tik homoseksualumas, bet ir kitos nuolat atsirandančios problemos: pašalinimas iš universiteto, finansinės bėdos, pykčiai su artimaisiais.
Apie viską išsamiai nepasakosiu. Bet pašalinimą iš universiteto aš tiesiog laikau susidorojimu su „kitokiu“ studentu.
Taip, aš esu kitoks. Studijų pradžioje rimtai susipykau su kurso draugais... Viskas dėl mano kaltės. Bet konkrečiai dėl studijų – turiu įrodymų, leidžiančių suprasti, kad vis dėlto aš turėjau teisę toliau studijuoti universitete. Kažkodėl universitetas su mano argumentais nesutinka.
Kas baisiausia, neturiu palaikymo. Net ir geriausi draugai ar tėvai sako, kad universitetas teisus, o kas parašyta juodu ant balto – visiems nė motais. Studijoms pasiėmiau paskolą iš banko. Pinigus reikės grąžinti, o studijos nuėjo perniek. Ši istorija man kainavo tiek sveikatos, kad baisu net pagalvoti.
Buvau įklimpęs su greitaisiais kreditais. Kuomet pradėjo atakuoti antstoliai, tėvų paprašiau pagalbos. Šie mane žinutėmis įžeidinėjo, matyt, jausdami malonumą. Kad jaučia malonumą – faktas. Juk kai buvau grįžęs į namus, kone kasdien mane erzindavo, į kiekvieną mano pasiteisinimą atsakydami, kad aš melagis, visą gyvenimą melavau.
Tėvai, ypač tėtis, nuo pat mano vaikystės nuolat laikė mane melagiu, nepasitikėdavo. Netgi pats sukurdavo kažkokių mitų, kad aš juos išgirdęs galėčiau sakyti, jog taip nebuvo, o jis mane pavadintų melagiu. Netikėdavo niekuo nė per nago juodymą.
Pavyzdžiui, ruduo prieš keletą metų. Atsimenu šią dieną kuo puikiausiai. Buvo pirmadienis. Vakare į mano namus atėjo viena mokytoja, kuri pareiškė: „Markai, iš tavo el. pašto į mano paštą keliauja laiškai, kuriuose siūlai man pasimylėti. Kas vyksta?“
Likau apstulbęs. Viešpatie, aš juk tuo metu netgi nebuvau prisijungęs prie interneto. Dar didesnis absurdas įvyko kitą dieną, kuomet į gimnaziją atvykus „nuskriaustai“ mokytojai ir mano tėčiui buvo pareikšta, jog laiškai liovėsi ėję tik tuomet, kai mokytoja pasirodė mano namuose.
Šiandien galiu daryti šiokią tokią prielaidą, kad manimi buvo pasinaudota.
Žinoma, prasidėjo ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad vis dėlto aš rašiau mokytojai laiškus. Atrodo, kad aš toks glušas, jog iš savo pašto, kuriame nurodyti mano tikslūs duomenys, imsiu ir darysiu tokias nesąmones.
Tėvas – pareigūnas. Kas įdomiausia, jis visiškai nesidomėjo, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Aš jo vietoje būčiau pats patikrinęs pagal kompiuterio ID, iš kokio kompiuterio buvo rašyti laiškai. Ir pats sudėjęs visus taškus, o ne laukęs, kol baigsis kažkoks tyrimas. Tai tik parodė, kad jam sūnus – dzin.
Dabar jis dirba užsienyje. Spėkit, kiek kartų yra parašęs sūnui: „Kaip tau sekasi? Gal reikėtų kuo pagelbėti?“ Nė karto. Mama tik pyksta: „Markai, kodėl su tėčiu nebendrauji? Paklausk, kaip jam sekasi.“ Mano nuomone, nereikia lįsti į vieną vietą. Kai norės – pats parašys.
Bet jie iš manęs nebesitiki nei vandens stiklinės ligos patale, nei duonos kąsnio, žodžiu, sūnus, kaip jie patys sako, yra monstras, kurio turi saugotis visa šeima. Šie žodžiai kaip reikiant mane išveda iš pusiausvyros. Juk aš stengiuosi gyventi padoriai. Jau nusibodo praktiškai viską, ką paprašo, daryti, o vėliau išgirsti paaiškinimus, kad sūnus toks ir anoks.
Nelinkiu niekam to, ką išgyvenau, išgyvenu, ir, ko gero, dar išgyvensiu. Apie viską šiuokart nepapasakojau, bet tą būtinai padarysiu kitą kartą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
