Tai nutiko vienoje žinomoje Lietuvos ligoninėje, kurios pavadinimo neminėsiu. Kodėl? Nes nenoriu žlugdyti žmonių. Noriu parodyti ydingą sistemą.
Situacija buvo tokia: vaikui atlikta operacija, po kurios paskirta mėnesio reabilitacija. Operacija sudėtinga, vaikas pats apsitarnauti negali.
Aš ir vyras esame privačiame sektoriuje dirbantys žmonės, todėl sutarėme slaugą reabilitacijos metu dalintis: po savaitę slaugysime mes su vyru, dar 2 savaites – seneliai.
Mano savaitė buvo antroji. Nuvažiavau ramia širdimi – net neabejojau, kad man, dirbančiai ir mokančiai privalomą sveikatos draudimo mokestį, bus suteikta nedarbingumo pažyma. Šiuo klausimu iškart kreipiausi į paskirtą gydytoją. Ir gavau lyg šlapiu skuduru per veidą.
Sužinojau, kad man vadinamasis biuletenis esą nepriklauso. Nes jis suteikiamas tik nuo pirmos reabilitacijos dienos, o aš atėjau po savaitės. Jeigu noriu, man išrašys pažymą, kuri tik pateisins mano savaitę nebuvimo darbe. Apie valstybės išmokas galiu nesvajoti.
„Kokia neteisybė. Juk aš moku mokesčius už socialines garantijas, ir kaip tik dabar man jų reikia“, – nesusilaikiusi replikavau.
„Aš mažiausiai noriu klausytis jūsų skundų. Turiu pakankamai savo problemų“, – nukirto reabilitologė.
Išgirdusi tokius pagyvenusios medikės žodžius, negalėjau patikėti savo ausimis. Iki tol maniau, kad žmonės, pasakojantys apie medikų aroganciją smarkiai perdeda, bet dabar nuomonę pakeičiau akimirksniu.
Nurijau tuo metu kilusį norą aštriai atkirsti, tik nukaitau dėl pažeminimo, kuris, beje, įvyko dar vienos specialistės akivaizdoje. Nutariau šito taip nepalikti. Ryžausi išsiaiškinti iki galo, kodėl taip yra.
Buvau įsitikinusi, kad formuluotė „nuo pirmos dienos“ reiškia, jog laikinas nedarbingumas suteikiamas ne anksčiau kaip nuo pirmos dienos. O medikų aiškinimai – tik klaidinga interpretacija.
Kreipiausi į skyriaus vedėją ir vėl paprašiau man suteikti laikiną nedarbingumą. Išgirdau tą patį – nepriklauso. Medikas pridūrė, kad su ta pačia problema į jį kreipiuosi ne pirmoji, bet ir kiti tėvai liko nieko nepešę. O galėjo pešti, jei nebūtų patikėję medikų kartojamu „ne“ ir kovoję dėl jiems priklausančių pinigų.
Skyriaus vedėjas pasiūlė kreiptis paaiškinimo į „Sodrą“. Kreipiausi ir ten sužinojau, kad jiems visiškai nesvarbu, kas ir kaip suteikė laikiną nedarbingumą. Jie gauna dokumentus ir paskirsto išmokas.
Beliko kreiptis į ligoninės vadovą. Jam parašiau prašymą suteikti man laikiną nedarbingumą, nes jo vadovaujamoje įstaigoje slaugau vaiką. Laišką paprašiau sekretorės nukopijuoti ir kopiją su antspaudais atiduoti man. Dėl viso pikto.
Atsakymo negavau. Nors pagal įstatymus turėjau gauti. Man tik buvo suteiktas laikinas nedarbingumas.
Mane pasikvietė į kabinetą paskirtoji gydytoja ir paprašė sėsti. Tada paskambino kolegei ir nesigėdydama prie manęs pareiškė į ragelį: „Reikės išrašyti biuletenį. Aha, čia yra tokia dovanėlė. Tai atsiunčiu tą dovanėlę tau.“ Ir padėjusi ragelį nurodė kabinetą, kur turėjau nueiti.
Šis atvejis įrodė, kad kovoti už save reikia visada, jei tik jaučiate neteisybę. Įstatymai dažnai yra jūsų pusėje, tik jūs to nežinote. Ir yra nemažai tokių, kurie tuo nežinojimu naudojasi, nusukdami nuo jūsų tai, kas jums priklauso.
O tai medikei, kuri dar ir gėdino mane už atkaklumą, lipte prilipo pravardė Vedma (liet. ragana). Kai prisimenam šią istoriją ar ją kam nors pasakojam, taip ją visada ir vadinam.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
