Vaikystėje buvau rami, jautri mergaitė. Būdama visai maža sirgau epilepsija. Daktarai ir vaistai mane išgydė, tačiau nuo tada vis dar liko neaiškių sutrikimų – silpnumas ir panašiai. Tėvai daugiau gyveno savo gyvenimus, o mane augino močiutės. Vėliau tėvai išsiskyrė. Po tėvų skyrybų gyvenau su mama, bet po to, kai ji mane sumušė, išėjau gyventi pas mamos mamą ir nuo tada jau augau su ja.
Nuo tada, rodos, pradėjau gyventi ramiau. Mama nebešaukdavo, tad ir streso būdavo mažiau... Pakeičiau mokyklą, tačiau ir naujojoje likau lyg svetima. Bent jau niekas nebesityčiojo. Kabinausi į mokslus kiek galėdama, svajojau tapti genetike, bet spragos tiksliuosiuose moksluose pakeitė mano svajonę ir nusprendžiau baigusi mokyklą studijuoti kalbas.
Tėvų meilės trūkumas ir problemos senoje mokykloje paliko mano sieloje žaizdų. Kartais užeidavo panikos ar vienatvės priepuoliai, dėl kurių man prireikdavo medicininės pagalbos. Taip prabėgo ketveri metai.
O praėjusiais metais internete susipažinau su savo vyru, Alžyro piliečiu. Aišku, niekada nemaniau, kad mes susitiksim ar išvis mums kas nors iš to išeis, bet su juo man buvo lengviau. Jaučiau, kad esu mylima. Panikos priepuoliai retėjo, tapau laimingesnė, o geriausia mano draugė negalėdavo manęs užčiaupti, nes vis kalbėdavau, koks jis nuostabus ir tobulas...
Psichologė, pas kurią lankiausi ne vienerius metus (ačiū jai už darbą ir kantrybę), matė, kad aš dvasiškai daug geriau jaučiuosi. Aišku, ne visi džiaugėsi mano naujais santykiais. Teko nuslėpti tiesą apie jo tautybę bei religiją, nes artimieji labai smerkia musulmonus.
Taip mudu ir bendravom, bet tas atstumas mus abu tiesiog žudė. Aš jam iš karto sakiau – jeigu mano šeima sužinos tiesą, mus išskirs. Taigi, pradėjom kurti išvykimo planus. Tačiau tada dar nieko negalėjome daryti, nes buvau 17 metų. Kai praėjusį rugpjūtį man suėjo 18 metų, mūsų planams atsivėrė durys.
Tų pačių metų lapkritį atėjo laikas veikti, nes močiutė ėmė suprasti tiesą. Taigi, per savaitę sutvarkę viską, ką reikia, pirmą kartą susitikome Tunise. Ten susituokėme.
Dabar jau 5 mėnesius gyvenu su juo Alžyre. Esame laimingi, tačiau mus spaudžia tai, kad reikia įregistruoti santuoką Lietuvoje, o vyrui labai sunku gauti vizą.
Apie mano šeimą... Kai nieko niekam nepranešusi išvykau, jie lyg ir paskelbė paiešką. Ir kai su jais susisiekiau, jie grasino, kad privers mane grįžti, o vyrą pasodins į kalėjimą dėl žmogaus pagrobimo. Kokio pagrobimo? Aš savo noru išvykau pas mylimąjį.
Norite – galite teisti mane už spontanišką poelgį. Bet dėl meilės galima nuversti kalnus ir nukeliauti tūkstančius kilometrų...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
