Taigi, po dvejų draugystės metų ir vilčių ištekėti susipykome su mylimuoju. Kiek pamenu, mūsų santykiai tada išgyveno ne pačius geriausius laikus. Konfliktai vyko vienas po kito, bet aš jį vis dar mylėjau! Kai jis pasiūlė skirtis ir pagyventi atskirai, susišiaušiau, pasijutau išduota, įžeista iki sielos gelmių. Mane meta? Mane? Kaip jis drįsta šitaip su manimi pasielgti? Na, aš jam dar parodysiu!
Pyktį pakeitė vienatvė. Ypač vakarais. Ji atrodė tokia nepakeliama. Viskas kėlė skausmą. Jo daiktai, vis dar sukrauti į dėžes, kurių jis neskubėjo pasiimti, mėgstamas kavos puodelis, kurį galop ištrenkiau į šiukšliadėžę, kad nebadytų akių.
Kviesdavausi į svečius drauges ir kone maldaudavau, kad jos liktų nakvoti. Supratau – nemoku ir nenoriu būti viena. Rodėsi, galėčiau padaryti viską, kad tik atbuktų tas vienumos jausmas.
Akiratyje – blogas berniukas
Pretendentų ilgai ieškoti nereikėjo. Kadangi mano buvęs mylimasis pats buvo gan subtilus, su tam tikru pavydu žiūrėjo į taip vadinamus „kačiokus“. O mano aplinkoje kaip tik sukinėjosi vienas tinkamas kandidatas, jau seniai dėl manęs varvinęs seilę. Juokai juokais – puoliau tam mėsos kalnui į glėbį vos pakviesta. Nesąmoningai pasirinkau būtent tokio tipo vyrą, kuris galėtų labiausiai įskaudinti buvusį.
Tuo metu man atrodė geriau bet koks negu jokio. O gal slapčia tikėjausi atkeršyti buvusiam. Parodyti, kad gedulas ilgai netruko, puikiai galiu tvarkytis ir be jo.
Naujam vyriškiui nejaučiau meilės. Tik simpatiją, susižavėjimą ir žvėrišką dėkingumą. Juk tai jis mane išplėšė iš vienatvės, vėl leido pasijusti kažko didesnio dalimi.
Garsėjo kaip vienas tų blogų berniukų, apie kurių slaptus reikaliukus geriau nieko nežinoti. Bet jis manimi susidomėjo, o man tuo metu atrodė, kad šitaip bus geriausia. Išvaizdus, nelabai iškalbingas, bet uoliai asistavo.
Maniau, „pasitampysiu“ su juo kurį laiką, pašmėžuosiu viešose vietose, kad mus pastebėtų, kas turi pastebėti, numalšinsiu vienatvės jausmą, o paskui rasiu kokią nors banalią priežastį ir išsiskirsime. O gal tiesiog pradėsiu elgtis kaip tikra kalė ir jis pats mane paliks. Viešpatie, kaip aš klydau.
Su tokiais vyrais nežaidžiama
Po kurio laiko visi mano pykčiai su buvusiuoju jau atrodė tarsi vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Gavęs mane naujasis vyriškis nusprendė, kad dabar esu jo ir tik jis gali nuspręsti, kada mūsų santykiai nutrūks.
Yla iš maišo išlindo po pusmečio. Jis atsiskleidė visu gražumu. Po poros taurių vyno leidau sau lengvai paflirtuoti su jo draugu, norėdama tik pakurstyti pavydą, suteikti santykiams aštrumo. Tuo metu nežinojau, kad su tokiais vyrais šitaip nežaidžiama.
Grįžusi namo atsiėmiau su kaupu. Vos pasiekėme namus, jis vožė man antausį ir pagrasino: „Dar kartą pamatysiu, kad darkaisi kaip paskutinė ku*va, uždaušiu na***.“
Man buvo nejuokinga – puikiai supratau, jis taip ir padarys. Akys atrodė kaip pasiutusio žvėries, o toks žvilgsnis juk pasako viską. Prasidėjo ilgi ir baisūs mėnesiai, kuriuos ir dabar prisimenu kaip didžiausią savo gyvenimo košmarą. Kupini baimės ir pasišlykštėjimo. Tiek juo, tiek savimi.
Bausmės ir bučiniai
Po to epizodo su flirtu jis pasidarė siaubingai pavydus. Tikrindavo mano telefoną, galėdavo išversti rankinę ant grindų, naršė po kompiuterį, išrausdavo net apatinių stalčius. Nežinau, kodėl nenutraukiau visko, kol skaudulys dar nebuvo šitaip įsisenėjęs? Kas mane stabdė?
Tikriausiai tai, kad jau buvau spėjusi prie jo kažkiek prisirišti ir nenorėjau likti viena. Taip, nenorėjau. Bet kas tuo metu atrodė geriau už spengiančią vienatvę. Net pažeminimas ir santykiai, kurie kitas moteris priverstų tuoj pat pabėgti.
Pavydo priepuolius jam galėdavo sukelti bet kas: pokalbis su padavėju kavinėje, nepažįstamas vyras, į kurį esą žvilgčioju su simpatija, kelios minutės, kurias pavėlavau grįžti į namus ar neatsiliepiau į jo skambutį. Po to jis mane bausdavo. Dažniausiai tai būdavo riksmai, daiktų laužymas ir keiksmų tirados. Smūgiai rečiau, bet būdavo ir jų. Vieną kartą yra išpešęs man kuokštą plaukų su visomis šaknimis.
Paauklėjęs imdavosi kito vaidmens – atgailos. Kalbėdavo ašaringu balsu, seilėdamas bučiuodavo rankas, sakydavo, kad tai buvo paskutinis kartas, tempdavosi mane į kavines, glėbiais nešdavo gėlių, kurių nekenčiau ir bijodavau išmesti, kol nenuvyto.
Išsivadavimo sulaukė netikėtai
Pavirtau į kažkokią amorfinę masę. Man pasakydavo: „Sėdėk“, – aš sėdėdavau. Pasakydavo: „Tylėk“, – tylėdavau. Buvau kaip jam priklausantis daiktas, aksesuaras, kurį smagu tampytis su savimi. Ir jaučiausi nedaug vertesnė.
Bet kai jis taip elgėsi, šlykščiausia pasidarė su juo miegoti. Niekada nesu jautusi didesnio pasibjaurėjimo. Po visko kildavo noras nerti į vonią ir valandą stovėti po kone verdančiu dušu, kad nusiplaučiau nuo savęs jo tvaiką. Kartais taip ir darydavau.
Man jau ne kerštas buvo galvoje. Slapčia svajodavau tiesiog viską baigti, pabėgti... bet neturėjau tam nei valios, nei jėgų. Bijojau jo. Bijojau likti viena. Bijojau gėdos, kad visas tas purvas, kuriame gyvenau, anksčiau ar vėliau išlįs į viešumą. Bijojau jo draugelių. Tiesą sakant, pradėjau bijoti net savo pačios šešėlio.
Tai truko nei daug, nei mažai – beveik trejus begaliniai ilgus metus. Mano buvęs per tą laiką spėjo susirasti kitą ir vesti, susilaukti pirmagimio. Spėju, aš jam visiškai nerūpėjau, kaip nerūpėjo ir mano vadinamasis kerštas. O aš saujom gėriau vaistus ir toliau grimzdau į pelkę, iš kurios jau nebeturėjau vilties išsikapanoti. Tas „pirmas pasitaikęs gražuolis“ virto mano gyvenimo prakeikimu, kurį pati užsitraukiau.
Galų gale sulaukiau išsivadavimo – mane kankinęs vyras čia prisidirbo, prisiskolino pinigų ir išnešė kudašių į užsienį. Sprukti reikėjo skubiai, todėl aš likau Lietuvoje. Laimei, tuo metu jis negalėjo manęs išsitempti su savimi – rūpinosi, kaip išsukti savo kailį. Jei būtų tuomet pasakęs „važiuosi“, būčiau važiavusi. Bet to neišgirdau.
Dar ilgai gyvenau bijodama. Mažais žingsneliais grįžau į gyvenimą. Vienatvė, kurios kažkada taip baidžiausi, virto neapsakoma palaima. Jei tik būčiau žinojusi, kaip gera, kai esi viena.
Kai sužinojau, kad jis susirado ten kitą moterį ir nežada sugrįžti atgal, kai nustojau gauti jo žinutes, prasidedančias žodžiais „labas, mažiuk“, pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Ir bijoti nustojau. Jau galiu apie tai kalbėti.
Dabar mėgaujuosi tuo neapsakomu priklausymo tik sau pačiai pojūčiu. Kada laisvalaikis, darbas, svarbūs sprendimai ir gyvenimo smulkmenos – tik mano vienos valioje. Mėgaujuosi ramybe ir daugiau niekada, prisiekiu, niekada, nebandysiu nutrūkusių santykių tuštumos užpildyti žmogumi, kuris pirmas pasitaikys mano akiratyje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
