Esu 4 vaikų mama, pirmo susilaukiau 20-ies metų. Turėjau draugą, kuris mylėjo tol, kol nepasakiau, kad laukiuosi. Aišku, jis „tepė slides“ nuo atsakomybės. Padėjo man mama auginti vaiką, kol nesusiradau kito draugo.
Jis gyveno su tėvais, mėgdavo išgerti. Atsikrausčiau su vaiku pas jį. Jo tėvai mylėjo mano vaiką, laikė lyg savo anūku. Bet... draugas vis dažniau gert pradėjo, vaikų teisių specialistai ėmė lankytis, sulaukėm įspėjimų, jog jei jis gers, atims vaiką.
Pradėjau ir aš gerti. Retai, bet būdavo. Ir netikėtai aplankė vaikų teisių apsauga, atėmė vaiką ir davė mano mamai globoti. Na, galvoju, kol kas gal ir gerai, susirasiu darbą, kokį butą rasiu, susigrąžinsiu.
Bet... Nuo antro draugo pastojau, įtraukė į rizikos šeimų sąrašą, mane vis tikrindavo. Draugo mama mirė, po pusmečio ir tėtis. Iš namų liko landynė – kas norėjo, tas ėjo, kas ką norėjo, tą darė tuose namuose.
Pagimdžiau ir „tepiau slides“. Iš jo namų. Išsinuomojau butą, ten auginau saugiai vaiką, padėjo mama, nes pinigų nedaug gaudavau – už vaiką pašalpą ir invalidumą, kadangi sergu epilepsija.
Nuėjau pas draugę, ten buvo jos vyro draugas – išvaizdus, aukštas ir, aišku, vienišas. Na, pradėjom kalbėtis, papasakojau savo gyvenimo istoriją, jis savo, apsikeitėme numeriais ir bendravome toliau sms žinutėmis.
Kartą jis man parašė, jog jam aš patikau ir nesvarbu jam, kad vaikas ne jo – norėtų pabandyt „susimest“. Galvoju, nu kodėl ne – pirmas pabėgo, nuo antro aš pabėgau, na, su trečiu turėtų pasisekt: padės man finansiškai, fiziškai, morališkai.
Pirmus 3 mėnesius viskas buvo supernuostabu, jis lyg svajonių vyras buvo. Na, o po to parodė savo tikrąjį veidą – mušdavo, gerdavo, negrįždavo namo.
Galiausiai vėl pastojau, pasakiau jam, jis sakė gimdyti, užauginsim ir t.t. Mano mintis buvo negimdyti. Bet su visa palaima gimdžiau. Nėštumo metu du kartus buvau ligoninėje su gresiančiu persileidimu. Ir viskas buvo dėl nervų: jis vis gerdavo, mušdavosi ir taip tęsėsi. Galiausiai susirinkau daiktus ir išėjau.
Pagimdžiau viena, nieko šalia nebuvo. Jis pasirodė tik po gimdymo praėjus 2 mėnesiams. Apipirko vaiką, padėjo kurį laiką man, ir vėl sugrįžau.
Vėl užgėrė. Gąsdindavau, kad išeisiu, kad jis man kaip šuniui penkta koja. Sakydavo, kad jam reiktų koduotis, bet valios nebuvo. Kai negerdavo, būdavo darbštus, mylintis vyras ir tėvas. Kai jau užgerdavo, tai jau po savaitę ir daugiau.
Galiausiai vėl pastojau. Tada ir svarstėm, ar gimdyt, ar abortą daryt, bet meilė vaikui nugalėjo. Socialinė darbuotoja prigąsdindavo jį: jei ras girtą, išveš mane su vaikais. Visą nėštumą vėl gyvenau tik nervuose, galiausiai nebekreipiau dėmesio. Jei tik kas, išeidavom su vaikais į kitą kambarį.
Liko 2 mėnesiai iki gimdymo, atsibodo toks gyvenimas ir jam rėžiau: gydaisi nuo gėrimo arba išeinu tikrai. Galvojau, rėks ant manęs jau, kad jis ne pijokas, kad tik taip išgėrė. Bet ne, jis sutiko. Man nuo širdies akmuo nukrito.
Išvežė jį į Panevėžį, ten užsikodavo. Kai grįžo po dviejų savaičių, jo net nepažinau... Pasidarė piktas, bjaurus, prie visko kabinėjasi.
Bet apie gėrimą net kalbų nėra. Jokio noro. Dabar dirba, taupo pinigus, galvojame apie ateitį. Dabar tikrai dėkoju Dievui, kad leido susigrąžinti vaikams tėvą ir vyrą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
