Nebuvom ideali pora, bet aš viską mačiau dar tamsesnėmis spalvomis. Visi pasipyksta, o man kiekvienas barnis atrodė tragedija ir pasaulio pabaiga. Visada maniau, kad „jau dabar skirsimės“. Labai nepasitikėjau savimi, buvau tarsi užtikrinta, kad greit jam atsibosiu. Gal todėl, iš baimės netekti mylimo žmogaus, visada ieškojau bet ko, kas patvirtintų, jog nieko mums neišeis.
Kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai ir pati sukeldavau konfliktus. Tarsi būčiau pati griovusi santykius, kuriuos taip bijojau sugriūsiant. Jis visada stengėsi į barnius nekreipti dėmesio, viską nukreipti teigiama linkme, greit susitaikyti.
„Ach, tai tau nerūpi?!“ – toks mano amžinas atsakymas.
Ir galiausiai aš jį priveikiau. Ne, mes neišsiskyrėme, bet dėmesio jis man pradėjo rodyti mažiau, neliko tiek švelnumo. Nors kažkur giliai ir supratau, kad jo šaltumas – reakcija į mano keliamas bangas, bet to nepripažinau. O tik dar labiau siutau, kad viskas mums nesiklosto.
„Matai? Matai, kaip su manim bendrauji? Seniau toks nebuvai! Mes jau atšalom, pažiūrėk, kaip kalbi su manim, kaip bučiuoji“, – mano žodžiai jam. Tarsi nesuvokiau, kad amžina isterija ir nervai – menkas stimulas būti švelniam.
Nesijaučiau graži, todėl prikišdavau jam, kokios gražios kitos. Pavyzdžiui, kad ir toks pokalbis.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
„Kokia graži tavo buvusi klasės draugė“, – sakau, rodydama jam nuotrauką feisbuke.
„Šita? Kad man nelabai“, – numykia jis.
„Gal juokauji? Tokia gražuolė, kokie plaukai, o ir krūtinė didelė...“ – nesiliauju aš. Išvesdavau jį iš kantrybės, kol pripažindavo, kad panelė visai patraukli, o paskui pati supykdavau, neva žiūri į kitas.
Atsidūrėme ties kažkokia riba – kasdien pykstamės, o skirtis per sunku. Mano pavydas ir priekabumas buvo tokie dideli, kad baisu pagalvoti. Tai viską galutinai ir sugriovė.
Vieną dieną susipykom dėl jo draugės. Paprastos draugės, su kuria retai pasimatydavo kavos. Buvo draugai dar „nuo kiemo“, jau kiek metų. Ir tą kartą ji pakvietė jį į sodybą. Buvo jos gimimo diena, jis turėjo dovaną, kvietė mane, kad važiuotume kartu. O tada man kažkas kirto per smegenis.
„Gal juokauji??? Važiuoti pas tavo mergą?“ – mano klausimas.
Prišnekėjau, kad jam turbūt geriau su ja, tegu ir eina. Sakiau, kad turbūt ji niekad nekeltų skandalų, siutau, kad jis guodžiasi jai, kai mes susipykstam. Jis bandė juoktis iš mano nesąmonių, bandė ginčytis, bet kai kažkelintą kartą išgirdo: „Tai ir eik pas ją!!!“ – išėjo.
Paverkiau savęs gailėdamasi. Tiksliau, žliumbiau visą savaitgalį. Tiek jis negrįžo. Parašiau, kad noriu su juo pasikalbėti, atrašė, kad grįš sekmadienį vakare ir irgi nori pasikalbėti.
Kai grįžo, buvo visas pasikeitęs. Nepabučiavo ir nepuolė taikytis. Tik pasakė, kad ilgai netruks.
Nuvažiavęs į gimtadienį jis papasakojo viską draugei. Ta jį užjautė, baisėjosi mano elgesiu, sakė, kad su savimi nepasitikinčia moterimi nieko nebus ir jis turi turėti partnerę, kuri eitų su juo koja kojon. Ar panašiai.
Jie pasibučiavo. Tik tiek jis man pasakė, daugiau nežinau. Pasibučiavo ir pasakė jai, kad pirma turi viską užbaigti sąžiningai. Tą su manimi ir padarė.
Tiek ašarų, kiek išverkiau po to, nesuskaičiuosiu. Blogiausia, kad žinau, jog pati pastūmiau jį į draugės glėbį. Jeigu nebūčiau tiek pavydėjusi, kėlusi tiek konfliktų ir taip savęs nuvertinusi, jeigu būčiau buvusi partnerė, apie kurią ta panelė ir kalbėjo, viskas būtų kitaip. O dabar... Pati išsiunčiau jį į tą sodą, o dabar pati gyvenu su pasekmėmis.
Savo santykių jau turbūt nesusigrąžinsiu. Mes nebendraujame ir nežinau, kaip jam sekasi. Girdėjau, kad savaitgalius leidžia su ta mergina. Bet tos, kurios nors kiek atpažįsta save šioje istorijoje, paklausykit manęs. Sustokit. Nes kai peržengsit ribą, jis nebegrįš.