Prie ežero susidarė toks įspūdis, kad normalių tėvų Lietuvoje neliko, vien buduliai ir supermamytės.
Man įsitaisius, greta greit atsirado kompanija – dvi šeimos su kokių ketverių-penkerių metų vaikais. Na, žinot, tėvų elgesys tai buvo viršūnė – vaikai po kelių minučių jau buvo vandenyje, o tėvai ramiausiai išsitraukė alų ir pradėjo tikrąja to žodžio prasme baliavot. Bambaliai „ėjo į trasą“, kalbos ir juokas garsėjo.
Negana to, kad alaus per trumpą laiką išsiurbė nemažai, į mažius vandenyje nelabai varginosi užmesti akių, daugiau kalbėjosi tarpusavyje. Net aš negalėjau sėdėti ramiai, akys vis krypo į besimaudančius vaikus, o tai kompanijai atrodė savaime suprantama, kad jie ten vieni... Žodžiu, žingsnelis iki nelaimės.
Kai pamačiau, kad vaikai lenda gilyn, neapsikentusi paklausiau, ar tie žmonės galėtų galų gale atkreipti dėmesį į vaikus. Viena blondinė mamelė, tarp kitko, labai nenoriai teikėsi pakelti subinę ir ne visai tvirtu žingsniu patraukė į pakrantę, bet tokia nepatenkinta, lyg būčiau ją siaubingai įžeidusi.
Vaikai buvo išvaryti iš vandens ir susodinti tarp suaugusiųjų. Kai viena mergaitė paklausė, kodėl jiems negalima maudytis, mamelė dėbtelėjo į mane ir pareiškė, kad dėl piktos tetos, kuri kišasi ne į savo reikalus. Nenorėjau veltis į konfliktą su akivaizdžiai neadekvačiais išgėrusiais žmonėmis, todėl nutylėjau.
Bet iš patogios vietos įsaulyje vis tiek teko pasitraukti, nes po pasipiktinimo bangos, kurią sukėlė mano pastabos, tėvai vaikų į vandenį daugiau neleido, bet užtat išsitraukė cigaretes ir apsidalinę pradėjo rūkyti. Čia pat sėdi valgantys į rankšluosčius susisukę vaikai, o jie rūko. Neapsikentusi smarvės susirinkau daiktus ir nuėjau ieškotis kitos vietos.
Nuėjusi tolokai, įsitaisiau prie kitos šeimos su kūdikiu. Mama kalbino savo vaiką, tėtis skaitė knygą. Apsidžiaugiau įsitaisiusi šalia normalios šeimos, kur vaiku tikrai rūpinasi. Bet po pusvalandžio jau galvojau, kad mane supykins.
Mama čiulbėjo čiulbėjo su vaiku, paskui jis pradėjo knerkti. Tada ji paguldė vaiką, nusegė pilniausią pampersą, suvyniojo ir ramiausiai nunešusi vaiką prie vandens, kur jau buvo daug besimaudančiųjų, pradėjo plauti apkakotą užpakalį. Kvapas net iš tolo rietė nosį. Turiu pasakyti, kad ji net nepasivargino apvalyti kūdikio servetėlėmis, nunešė iki vandens kaip yra.
Buvo bjauru, net atsisakiau minties lįsti į vandenį. Čia pat, kelių žingsnių atstumu, prie kranto sėdi maža mergytė, čia pat kita mama plauna apdergtą savo vaiko užpakalį!
Žinot, aš viską suprantu, savo vaiko ir kakučiai kvepia kaip nektaras, bet juk reikia pagalvoti apie kitus žmones, ar jiems malonu maudytis tokiame vandenyje?
Grįžau namo ne tiek pailsėjusi, kiek žiauriai susinervinusi. Per vieną dieną paplūdimyje susidūriau iškart su dviem tėvų požiūrio į vaikus kraštutinumais. Pirmiems vaikai – tik nepatogus priedas, trukdantis gerai leisti laiką ir apskritai neaišku, kam juos tada pasigimdė, antriems vaikas – pasaulio bamba, kurio kakalus turi uostyti, kas tik lipa į vandenį.
Nesuprantu, ar jau nebeliko auksinio viduriuko, kada tėvai ir rūpinasi savo vaikais, ir gerbia aplinkinius.
Aš viską suprantu, vasara Lietuvoje trumpa, o ir tą trumpą vasarą būna, kad visą mėnesį lyja. Norisi išnaudoti visas saulėtas dienas ir pabūti gamtoje kartu su visa šeima.
Tik, mieli tėveliai, gal daugiau pagarbos aplinkiniams ir daugiau dėmesio savo vaikams? Taip išvengtume skaudžių nelaimių ir visiems užtektų vietos po saule.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
