Nieko nelaukęs puoliau prie durų, panašių į vartus. Kaip jūs manote, ką daro ožys, atsistojęs prieš naujus vartus? Taip, net vaikas žino atsakymą – žiūri. Na, gal dar mekena. Aš taip žiūriu į oro uosto vartus ir sunkiai valdausi nepradėjęs mekenti, nes neturiu supratimo, kur eiti ir kur manęs lauks šefas.
Paskambinu. Trumpai ir aiškiai paaiškino: „Pro duris išeisi, praeisi daugybę autobusų , pamatysi didelį pastatą su užrašu „Departure“, ten kur nors paslampinėk, o kai privažiuosiu – paskambinsiu ir tu ateisi.“
Viską radau ir net pamačiau aikštelę, į kurią atvažiuodavo mašinos pasiimti keleivių. Nors tų aikštelių daug, bet labai traukė būtent prie tos vienos, nes mačiau, kaip vienas vyras šiltai pasitiko savo šeimą.
Kaip vairuoti kitoje pusėje?!
Šefas netrukus paskambino, kad mane mato, pamojavo, vikriai įšokau į automobilį, bet... elektroninis pinigų lupikas apgavo. Labai gražiai paprašė 2,5 svaro už tą trumpą įvažiavimą. Metame į jo begėdiškus nasrus pinigus, o tas spjauna atgal ir dryžuotos rankos nekelia. Daviau jam iš Lietuvos atsivežtas angliškas monetas. Prarijo, bet net ačiū nepaskęs – špygą rodo ir neišleidžia.
Vadas neiškentęs įkišo kortelę. Vartai atsidarė, metalinių negrąžino, bet čekį išmušė tik už 2,5 svaro. Mat koks nesąžiningas. O dar kažkas sako, kad Anglijoje nėra dvigubos buhalterijos.
Nuo oro uosto iki darbo vietos apie 250 km. Nors vadas vienmetis su mano dukra, bet bendrą kalbą randame. Pakalbame apie būsimą darbą, apie gyvenimą. Kadangi abu esame lietuviai ir žemaičiai, tai kalbos barjero nebuvo. Pirmoje aikštelėje pasiūlė pavairuoti autobusiuką su vairu teisingoje pusėje – right (dešinėje – angl.).
Vairuoju nuo 1980 m. Teko važinėti Anglijos keliais automobiliu, kurio vairas neteisingoje pusėje – left (kairėje – angl.), tačiau nuo pirmų kilometrų pasijutau kaip tik ką išėjęs iš vairavimo mokyklos. Tikėjausi, kad bus lengva vairuoti sėdint dešinėje, deja. Tik išvažiavus iš kolonėlės į automagistralę, direktorius lyg niekur nieko burbtelėjo: „Mašiną labai į kairę traukia.“
„Reikia ratų suvedimą padaryti“, – atsakiau ramiai, bet netrukus supratau, kam kokį suvedimą reikia daryti. Sėdint už vairo atrodė, kad važiuoju gerai, bet tik pažiūrėjęs į veidrodžius pamatydavau, kad mašina važiuoja prie pat kraštinės kairės juostos.
Niekaip negalėjau pajusti angliškos mašinos gabaritų angliškame kelyje. Įvažiavus į paprastą kelią, vadas net kelis kartus vos nečiupo už vairo, nes buvau jau labai priartėjęs prie šalikelės, o važiuojant mūsų kaimeliu porą kartų užvažiavau ant šaligatvio.
„Padangas prakirsi“, – burbtelėjo.
Netikėjau, kad bus taip sunku vairuoti sėdint teisingoje anglams pusėje, kita vertus, juk ne taip lengva sukeisti vietomis smegenų pusrutulius. Nuvažiavęs tuos 250 km supratau, kad teks vėl mokytis vairuoti.
Privatus namas – savotiškas bendrabutis
Namas, prie kurio atvažiavome – standartinis angliškas statinys grynai angliškame kvartale. Aplinka tvarkinga. Jaučiasi, kad čia gyvena vietiniai. Pirmą kartą gyvenime įžengiau ne į „lietuvišką bendrabutį“, o į privatų namą. Iš karto į akis krito grindys, išklotos šviesia kilimine danga. Net plaukai pasišiaušė, pagalvojus, kiek vargo šeimininkams tuos kilimus valyti. Tik virtuvėje nebuvo kiliminės dangos.
Vadas parodė mano kambarį. Nemažas miegamasis su plačia lova, spintomis ir atskiru dušu bei tualetu.
„Kadangi tau čia reikės dažniausiai būti, tai tau – atskiras plotas, na, o kituose trijuose kambariuose gyventojai keisis“, – pasakė jis.
Iš karto supratau, kad ir čia visgi bendrabutis su atskiru kambariu komendantui ir mažu biuru, esančiu pirmame aukšte. Guodė tai, kad bent turėsiu savo asmeninę „skylę“ ir dušą. Nereikės jaudintis, kad kas nors ryte pasiims ne savo kojines.
Jokių pretenzijų dėl to nekėliau, nes kolektyvas mažas, o šios gyvenimo sąlygos laikinos – bent taip sakė šefas. Nieko nėra pastovesnio už laikinumą, – dingtelėjo mintis, bet garsiai jos nepasakiau.
Kadangi šį miestą šiek tiek pažinojau, tai paprašiau autobusiuko nuvažiuoti iki parduotuvės, nes nieko valgomo neatsivežiau. Apie kainas kalbėti neverta, nes apie jas dabar rašo visi. Prisipažinsiu, kol nuvažiavau iki parduotuvės keletą kartų užvažiavau ant šaligatvio ir pavojingai priartėjau prie šalikelės. Kad lengviau būtų orientuotis, nuolat žiūrėjau į veidrodėlį ir sekiau, kur yra ašinė linija.
Nors visą laiką buvau savo juostoje, atrodė, kad iš priekio atvažiuojanti mašina lekia tiesiai į mane. Nemalonus jausmas, verčiantis trauktis į šalikelę. Vien dėl to norėjosi spjauti į viską ir skristi namo dar tą pačią dieną.
Pirmą vakarą – trumpa pažintis su kolegomis. Galiu drąsiai pasakyti, kad visi jie profesionalai, gerai išmanantys savo darbą ir galintys mane pamokyti. Atidžiai išklausiau patarimų ir be jokių problemų radome bendrą kalbą, nors porai iš jų tikčiau į tėvus. Kolektyvas kol kas negausus. Su manimi – septyni ir šefas. Kaip naujai besikuriančiai įmonei tai gal ir nemažai.
Devyni darbai, dešimtas – stresas
Kitą dieną – prie darbo. Laikinai nuomojama aikštelė sunkvežimiams yra tik už poros kilometrų. Nors galiu neribotai naudotis įmonės autobusiuku, bet dviratis ir pigiau, ir sveikiau. Teritorijos vaizdas ne iš gražiųjų, bet tai tik pradžia. Padarau nuotrauką, kad būtų ką lyginti, kai pasibaigs tas „laikinas etapas“.
Po pietų kartu su vyrais varau naujus vilkikus į servisą topografų patikrai. Važiuoti vilkiku daug baisiau nei autobusiuku. Vis niekaip negaliu pajusti mašinos gabaritų ir kelio pločio santykio. Prasilenkiant siaurame kelyje su kitu sunkvežimiu mintyse rėkiau: „Ko mane velnias nešė į tą galerą“, – bet trauktis nebuvo kur.
Šefas porą dienų pabuvo kartu, sutvarkė popierinius reikalus, nubrėžė gaires, maršrutus, krovinių gabenimo planavimą perdavė ekspedicijai, palinkėjo laimės ir išvyko.
Naujos mašinos atiteko tiems, kurie pradėjo darbą įmonėje pirmieji ir jau buvo išdirbę apie porą mėnesių. Man davė senesnę, nes mano pareigos, bent pradiniame etape, neturi konkretaus apibrėžimo.
Prižiūrėti namus, spręsti kasdienes vairuotojų problemas, ką reikia – išduoti, surinkti važtaraščius, ataskaitas, nuvežti žmones į parduotuvę, kas dieną man paskirtu vilkiku tampyti priekabas rajono ribose, pasirūpinti servisu... Liaudiškai tariant, devyni darbai, dešimtas – stresas.
Vakarais nuo to streso negaliu užmigti, tai sėdžiu savo kambarėlyje prie savo asmeninio kompiuterio. Biuras dar neįrengtas. Jame tėra tik stalas, kėdė ir dėžės su įvairiais daiktais – pradedant lemputėmis, baigiant įvairiomis oro žarnomis ir sujungimo kranais.
Vakarais bandau pasidaryti vieną kitą lentelę ir net nepastebiu, kaip prabėga naktis, o beveik kasdien ketvirtą ryto reikia važiuoti porą trejetą priekabų nutempti.
Prieš akis sukasi lentelės ir į dienoraštį gulantys sakiniai. Gerai, važiuoti nereikia niekur toli, tai nespėju prie vairo užmigti. Per savaitę toliausiai nuo namų nuvažiavau net... 30 km. Oi, kaip toli, bet toliau ir nereikia, nes ir vietoje darbo pakanka. O svarbiausia – kas vakarą maistą ruošiu namų sąlygomis, dušas, normalus tualetas ir plati lova. Ko daugiau reikia žmogui, tris dešimtmečius prasibasčiusiam po pasaulį? Vieno – mylimos žmonos šalia.
Žmona vadovavo per „Skype“
Naktiniai pasisėdėjimai prie kompiuterio davė šiokios tokios naudos. Keletą mano pasiūlymų jau įgyvendino ir tai truputį palengvino nesaldžią vairuotojų kasdienybę. Dar po poros dienų „išmušiau“ pinigų dulkių siurbliui ir elementariai šluotai. Bet nupirkti siurblį buvo sunkiau nei gauti pinigų. Žalio supratimo neturiu, kokio reikia.
Ką vyrai daro, kai nežino, ką daryti? Neryžtingi laikosi principo „geriau nedaryti nieko, negu padaryti blogai“. Tie, katrie užsispyrę, eina žemaitišku keliu – nesvarbu, gerai ar blogai, bet vis vien padarys. Na, o protingi vyrai visada atsiklausia žmonos.
Tad visą valandą vaikščiojau tarp prekystalių su įjungta „Skype“ kamera, o brangioji rinkosi viską, ko jai reikia.
„Man to reikia, aną iš arčiau parodyk, siaubas, kaip pigu, paimk ir šitą, va, o be šito daiktelio negrįžk, tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu ir dar labiau mylėsiu, jei neužmirši paimti štai to niekučio, patikėk, mylimasis, be šito daikto namai – ne namai, šeima – ne šeima, pas mus tokių daiktų ir kainų nė su žiburiu nerasi, žinok, aš jau alpstu ir... vienu žodžiu, šluok viską ir namo!“ – ragino ji.
Žmona maloniai kalbėjo, o aš bandžiau paskaičiuoti, ar tilps visi jos norai į sunkvežimio priekabą. Ne, netilps, todėl suvokęs realią padėtį ir pastebėjęs, kad baigia išsikrauti telefono baterija, priminiau žmonelei, kad man reikia tik siurblio ir paprastos šluotos. Įsižeidė, kad nutraukiau jos videošopingą. Jai pritarus nupirkau gan galingą siurblį tik už 54 svarus (buvo didelė nuolaida).
Grįžęs namo vėl įjungiau „Skype“. Valgyti žmonai neduok, bet leisk pavadovauti savo vyrui. Prasidėjo nuo trumpo instruktažo, o po to – darbas. Mes, vyrai, nelabai mėgstame, kai žmonos zirzia į ausį su įvairiais pamokymais, bet patikėkite, brangiosios zirzimas į ausinukus daug mielesnis nei siurblio ūžimas.
Niekaip negalėjau suprasti iš kur tokiame „mažame“ name tiek dulkių. Toks jausmas, kad siurbliuočiau gimtinės vieškelį. Kita vertus, nieko nuostabaus, juk šiame name gyvena vien tik vyrai. Batus paliekame prie durų, išsiplauname indus, tvarkingai sukrauname prie kriauklės, nuleidžiame tualete vandenį, nepaliekame vandens vonioje, bet kaip ir daugelis šeimyninių lepūnėlių nesuvokiame, iš kur atsiranda dulkės.
Kažkokia mistika, o kelis kartus prisipildęs siurblio rezervuaras ją patvirtino. Kartą pats išsiurbliavau, o po poros dienų, mandagiai paprašius, jaunimas padirbėjo. Nėra ko dykai visą vakarą į protingąjį telefoną veizėti. Reikia nuo jaunystės prie tvarkos pratinti. Pakluso seniui.
Kol kas neturiu konkrečių pareigų, bet jaučiuosi kaip seržantas, kuris kartu su kareiviais yra priešakiniuose apkasuose, perduoda vadų įsakymus, kartu eina į ataką ir rūpinasi, kad kasdienė eilinių kareivėlių duona būtų nors truputį lengvesnė.
Tai tiek trumpai apie pirmąją emigracijos savaitę. Dabar jau angliškas vidurnaktis. Ketvirtą ryto reikia pradėti darbą, o aš vis dar prie savo kompiuterio. Nieko, pratęs mažai miegoti, nes kuo žmogus senyn, tuo ir miego mažiau reikia.
Kai žinai, kad kas vakarą pareisi namo, išsimaudysi duše, pasidarysi vakarienę normalioje, erdvioje virtuvėje, miegosi plačioje, patogioje lovoje, tai tas darbas ir pati emigracija ne tokia jau ir baisi. Juo labiau, kad atlygis už tą darbą yra nežeminantis žmogiško orumo.
Pagaliau atvežė įmonei skirtą kompiuterį, kopijavimo, skenavimo įrangą. Nusipirkau šiokių tokių kanceliarinių reikmenų ir savaitgalį kibsiu į kitokio pobūdžio darbą, kurio iki šiol neteko dirbti. Po svaitės žadėjo pasirodyti šefas. Įtariu, kad rašyti galėsiu rečiau – reikia sandėlį paversti biuru, kad nebūtų gėda prieš vadą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
