Augau skurdžioje šeimoje vien su mama, kuri nevengė taurelės. O jis buvo iš neblogos šeimos. Bent jau tada taip atrodė. Tuo metu jau dirbo ir neblogai uždirbo.
Jis apipylė mane dėmesiu, kas dieną atvažiuodavo su pyragais, gėlėmis, vis kartojo, kaip myli. Aš tada buvau nepilnametė – 17 metų, ir viską mačiau per rožinius akinius. Tada man nerūpėjo, kad ir jis mėgdavo išgerti.
Neilgai trukus pastojau. Mama sužinojusi pasakė, kad tai yra mano reikalas, bet mano vietoje ji negimdytų. Teigė matanti, kad su juo negyvensiu. O aš buvau įsitikinusi, kad jis mane myli, turėsim vaikelį, tad viskas šaunu.
Jis paėmė paskolą, nupirko butą, kuriame turėjome laimingai gyventi. Deja, tada ir prasidėjo amžinas psichologinis smurtas. Nuolat tenka klausytis, kokia aš „ubagė“, gyvenime nieko neturiu ir neturėsiu, o mano šeima – ne geresnė.
Jei jis nori išgerti, paprasčiausiai paima ir išvaro vidury nakties mane iš namų. Kai laukiausi 7 mėnesį, jis mane išvaręs parsivedė paną.
Nuolat buvau žeminama ir užgauliojama: užsimanydavo – parklupdydavo ant kelių ir apspjaudydavo. Ir taip darė daug kartų, kol galiausiai aš jį palikau, kai sūnui buvo 2 metai.
Susiradau darbą, lyg ir pradėjau stotis ant kojų.
Tačiau skyrybos buvo labai sunkios. Jis lakstė po vaikų teises, kur dirbo jo giminių pažįstami, grasino. Sesuo jam pasamdė labai gerą advokatę, kuri, jei būtų norėjusi, būtų sūnų iš manęs atėmusi.
Visgi jis nusprendė, kad jam jo nebereikia, tad nuo jo nemažos algos mums priteisė 220 litų alimentų.
Tuo laikotarpiu numečiau daug svorio, labai išgyvenau, kaltinau save. Pasibaigus skyrybų procesui, po pusės metų jis maldavo atleisti ir gyventi toliau. O aš, naivuolė, patikėjau, kad jis pasikeitė, bus namie su manimi ir sūnumi, nedings paromis.
Taip ir buvo dvejus metus. Jis buvo tobulas: būdavo namie, rūpindavosi namais sūnumi, manimi.
Ir štai pirmam sūnui 4, o aš – vėl laukiuosi. Vyras geras, abu dirbam, išlaikysim ir antrą vaikelį, juk reikia broliuko ar sesutės pirmagimiui.
Deja, vėl viskas iš pradžių. Dabar sėdžiu namie su vaikais ir verkiu. Išsiaiškinau, kad vyras turį meilužę. O jis man vėl sako, kad aš nieko neturiu – tik vaikus. Akivaizdžiai duoda susiprasti, kad aš neturiu kur dėtis.
Taip ir yra – neturiu, kur išeiti. Butas jo, o aš bijau, kad iš savo nedidelio atlyginimo nesugebėsiu išlaikyti vaikų. Be to, žinau, ką reiškia augti nepritekliuje ir be tėvo.
Nežinau, ką daryti: jo jau nėra savaitę namuose, o aš ką? Sėdžiu ir verkiu. Juokingiausia, kad aš jį vis dar myliu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
