Pameni mūsų pirmą susitikimą? Jis nebuvo labai romantiškas, tu vos manęs nepartrenkei. O aš atrodžiau tikrai ne kaip gražuolė iš pasakos – susivėlusi, su treningais ir dar nešiau šiukšles. Tu tada mane aprėkei, pavadinai kvaila, žiopla ir supykęs nuvažiavai toliau.
O aš... O aš likau stovėti ir nesupratau, kas įvyko. Grįžusi namo jaučiausi labai keistai. Taip, lyg būčiau kažką padariusi, nusikaltusi, tik nesupratau šito jausmo priežasties.
Praėjo maždaug mėnuo nuo pirmo mūsų susitikimo. Mes ir vėl susitikome. Klube. Pasirodo, mūsų draugai bendravo. Pamatęs mane, apsimetei, kad anksčiau nebuvome susitikę, bet aš tau kažką primenu. Visą vakarą tavęs vengiau, o ir tu nerodei noro su manim bendrauti.
Praėjo dar pora mėnesių, ir kartu su draugais nuvažiavome į sodybą. Pasirodo, ta sodyba buvo tavo. Pagalvojau: „O ne, ir vėl jis.“ Bet pamačiusi tave ir vėl pasijaučiau keistai.
Tą vakarą tu man buvai draugiškas, priėjai prie manęs, užkalbinai. Ir taip mums bekalbant atėjo rytas. Žinoma, kartu sutikome ir saulę. Palydėjai mane iki kambario, pabučiavai į kaktą ir palinkėjai saldaus miego.
Atsikėlusi pamačiau tave su kava rankose ir blynais. Nors nevalgiau niekada blynų, nes negaliu valgyti miltinių patiekalų, aš juos suvalgiau. O tu pasakei: „Juk tu negali jų valgyti, tai kodėl suvalgei?“ Pasakiau, kad iš mandagumo.
Visą dieną vėl praleidome kartu, net draugai juokavo, kad kažkas įsimylėjo...
Grįžusi namo norėjau susirasti tave „Facebook“, bet, pasirodo, tu tokio neturėjai. Nusiminiau, nes nežinojau, kaip su tavim susisiekti, o iš draugų paprašyti tavo numerio buvo nejauku. Bet praėjus kelioms dienoms tu man paskambinai.
Susitikome. Po to dar kartą ir dar. Ir taip praėjo pusę metų. Aš pradėjau tave įsimylėti, tu man pasakei tą patį. To vakaro tikriausiai nepamiršiu... Tą akimirką supratau, kad tu esi mano gyvenimas... Toks ir likai...
Pirmi metai su tavimi buvo kažkas nerealaus. Pamačiau, koks esi rūpestingas, kaip gražiai tu sutarei su mano tėvais, broliais. O kaip tu mokėjai bendrauti su vaikais. Norėjau, kad tai būtų mūsų vaikai...
Praėjo dar metai, viskas buvo tobula. Mes galvojome apie ateitį, vestuves ir netgi vaikus. Po pusės metų tu nupirkai mums butą, įsirengėme jį taip, kaip mes visada svajojome. Niekada neleidau tau manęs išlaikyti, dirbau, o už mano pinigus keliavom. Tu labai didžiavaisi manimi, kad nenoriu būti išlaikoma.
Pamenu tą vasarą. Visą vasarą keliavome, o aš net nenujaučiau, ką tu suplanavai. Grįžę nuvažiavome į mano mėgstamiausią vaikystės vietą – pakrantę prie vieno Dzūkijos ežero.
Pamačiusi, kas ten yra, negalėjau sulaikyti ašarų. Tu ją taip gražiai papuošei gėlėmis, skambėjo muzika, o tu manęs paprašei tapti tavo moterimi visam likusiam gyvenimui. Aš sutikau. Tą naktį visa buvau tavo, o tu mano. Buvome laimingi, jauni ir draugai net mums pavydėjo.
Bet... Prieš pat Kalėdas sužinojome tai, ko niekada nesitikėjau. Tau vėžys... Gyventi liko mažai...
Tą akimirką maniau, mano gyvenimas suduš. O tu kaip visada likai optimistu, sakei, viskas bus gerai, nors ne kartą girdėjau, kaip kalbėjai su daktaru, kad nenori manęs palikti... Tu niekada nesakei, kad nenori mirti – tu nuolat kartojai, kad nenori manęs palikti.
Pirmas mėnuo buvo baisiausiais. Tu taip pasikeitei – iš to gražaus, sveiko mano gyvenimo mylimojo liko tik balsas... Balsas, kurį norėčiau išgirsti ir vėl...
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bandėme pagalbos ieškoti ir užsienyje, niekas negalėjo padėti. O tu tiesiog nykai...
Pasiėmiau atostogų, kad tik galėčiau visą laiką būti su tavimi. Per tą laiką atrodė, numirsiu ir aš. Man skaudėjo... Skaudėjo tave matyti tokį, skaudėjo, nes nenorėjau, kad išeitum. Prie tavęs bandžiau būti stipri, bet išėjusi iš palatos aš krisdavau ant žemės ir verkdavau taip, kad seselės net graudindavosi.
Tu norėjai susituokti, norėjai, kad aš auginčiau mūsų vaiką... Atleisk man, kad nespėjome.
Žinai, pamenu tą rytą, kaip atsikėlusi pamačiau tave ir vėl pajaučiau tą patį, kaip ir pirmą kartą pamačiusi tave... Supratau, kad tai buvo meilė. Meilė iš pirmo žvilgsnio... Tačiau tą rytą tavo žvilgsnis buvo paskutinis. Dar iki šiol prisimenu tavo žodžius: „Jauskis laiminga, aš visada tave mylėsiu ir saugosiu.“
Tą rytą, kai tu išėjai, aš išėjau su tavimi... Ir išėjusi esu iki dabar. Nors praėjo jau daugiau nei metai, aš vis dar laukiu tavęs pareinant. Sėdžiu mūsų „Rojaus kampely“ ir vis prisimenu viską, ką mes patyrėme. Aš vis dar negaliu negalvoti apie tave. Ryte ir vakare mano mintys apie tave...
Mano veidas jau priprato prie ašarų, nors kartodavau tau, kad verkiančios manęs nepamatysi. Mano meile, tu nebijok, aš tavęs niekada nepamiršiu, tu visada esi ir būsi su manimi... Tikiu, kad tu mane saugai ir viskas, kas per šiuos metus nutiko man gero, tai buvo tavo darbas. Visada būsiu su tavimi ir mes dar susitiksime...
Iki susitikimo, brangusis...
Amžinai tavo, Lolita.