Šiuo metu gyvenu užsienyje. Su vyru praleidau 10 metų, susilaukėm sūnaus. Kryžiaus kelius pradėjau eiti jau kai laukiausi. Tiek jis, tiek jo šeima mane žemino, kalbėdavo, kad vaikas ne mano vyro. Jis net mane besilaukiančią sugebėdavo žeminti prieš savo kekšes.
Aš, kaip mama ir žmona, ilgą laiką nusileisdavau...
Neneigsiu, per tą laiką ne kartą norėjau skirtis, bet kadangi jis išvažiuodavo, o aš likdavau Lietuvoj viena, na, tikrai neužtekdavo pinigėlių paduot skyrybom. Ne kartą buvau susiradusi kitą, vis tikėdamasi, kad pagaliau jis paduos. Bet taip neįvyko. Jis paėmė ir išsivežė vaiką į Airiją. Maldavau, kad man jį grąžintų, bet jis vis rasdavo priežastį to nepadaryti.
Atvažiavau pati. Nesitikėjau, kad patirsiu tokių pažeminimų, kad tiek kentėsiu. Vienam name gyvenantys vyrai bandė mane išprievartauti. O jis, vietoj to, kad palaikytų mane, su jais eidavo žolę rūkyt, kol viena vakarą netikėtai per pertrauką grįžęs neišgirdo, kas dedasi, kol jo nėra...
Aš policijoje parašiau pareiškimą, kitą dieną jie sumušė mano vyrą. Vyrui padėjau prisiteist 2000 svarų, suradau naują namą (tiksliau, išreikalavau iš valstybės). Vyras gavęs pinigus pabėgo į Lietuvą, savo sūnui nepalikdamas nė cento.
Bet aš, kaip ir dauguma kvailų moterų, jam atleidau, vėl priėmiau pas save.
Esu geras žmogus, todėl sutikau į namus priimti dvi mergaites, kurioms reikėjo pagalbos, įsikuriant Airijoje. Tą patį vakarą prasidėjo... Jis mane žemino, prasidėjo rietenos. Jis išėjo.
Po valandos ar dviejų išėjau į lauką ir nepatikėsit. Savo galiniam kieme užtikau jį besimylintį su kita... Sušukau. Ji pabėgo.
Nenorėjau, kad būtų gėda prieš kaimynus, tai parvilkau jį namo. Tada ir prasidėjo. Per tą vakarą jis mane tiek mušė... O aš kaip kvailutė net minties neturėjau kviesti policiją. Bet jis man iškvietė, kaltindamas, kad aš pavogiau jo mašinos raktus. Kai atvykusi policija pamatė mano veidą, išvežė jį.
Gal aš per naivi, bet ir vėl jam atleidau, sumokėjau užstatą, ištraukiau iš kalėjimo, daviau dar galimybę. Išvažiavo jis į Lietuvą. Iš tos geros širdies jam daviau mūsų paskutinius pinigėlius, o ką jis padarė... Net nesugebėjo ištęsėt vaikui duoto pažado, kad vos grįžęs jam paskambins... Vaikas visą naktį verkė, kol jis smaginosi su merga, su kuria susipažino per feisbuką.
Skaudžiausia, kad vaikui tuoj 8 metai, ir jis viską puikiai supranta. Šiemet jo žodžiai buvo: „Mama, jeigu tėtis dar atvažiuos, aš neleisiu jam prieiti prie mūsų.“
Argi negraudu?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
