Mano istorija yra tokia: užpernai vasarą per draugo gimtadienį susitikau ledinę merginą. Mane viskas tada sužavėjo. Figūra, ne per ryškus makiažas, skoninga apranga, juokas, gražūs plaukai. Kai pasikalbėjome, ji pasirodė visai ne kvaila kiaunė, o protinga mergina.
Pamaniau, reikia imtis jos, kol kas nors kitas nepradėjo, nes graži ir protinga ant kiekvieno kampo nesimėto. Nedelsdamas puoliau į ataką ir vakaro pabaigoje jau turėjau šitos fėjos kontaktinius duomenis.
Paskui nedaviau jai ramybės, stengiausi ir po mėnesio jau buvome tvirta pora. Dar po kelių ji apsigyveno pas mane. Viskas buvo taip tobula, kad net pradėjau mąstyti, ar nepakeitus man viengungio statuso į šeimos vyro pareigas. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Po Kalėdų mano meilei sustreikavo skrandis – ne tiek nuo maisto, kiek nuo streso. Gydytoja paskyrė lengvą dietą, o ji nusprendė dar pasiieškoti informacijos tuo klausimu internete.
Tada tai ir prasidėjo! Kažkodėl jai pasirodė, kad atsisakyti mėsos – pati geriausia išeitis. Kurį laiką į jos bandymus pereiti į vegetarizmą žiūrėjau pro pirštus, tikėjausi, kad po kurio laiko jai atsibos ir vėl grįš prie normalios mitybos, bet neįvertinau smegenų plovimo galios.
Užsimanė vietoj kavos pusryčiams gerti žalią marmalą, pirkome plakiklį ir dabar rytais keldavausi nuo jo žviegimo, o ne šviežiai užplikytos kavos aromato. Ji atsisakė man kepti mėsą, tik užmarinuodavo, o kai grįžęs iš darbo pradėdavau spirginti kepsnius, piktai užsispaudusi nosį išeidavo į kambarį ir atidarydavo langą, kad išsivėdintų.
Reikėjo skirtis jau tada, bet ko nepadarysi dėl gražios mylimos moters, todėl sukandęs dantis tylėjau.
Paskui iš šaldytuvo dingo mano mėgstama dešra su pelėsiais, vėliau buvo išguitas sūris ir netgi pienas. Vietoj normalaus maisto pradėjo daugintis plastikinės neaiškaus turinio dėžutės, kurias pamatęs net nusipurčiau. Tai, kas ten buvo, priminė ne maistą, o kažkokias žalias susitraukusias kirmėles.
Būčiau ištvėręs ir tai, bet galų gale ji pradėjo kėsintis į tai, kas turi būti šventa kiekvienam vyrui, – į mano poreikį valgyti mėsą. Iš pradžių tie jos bandymai pertempti mane į vegetarizmą atrodė juokingi ir net savotiškai mieli. Vis pasiūlydavo pagyventi savaitę be mėsos, paragauti žalsvai rudos košės iš savo lėkštės ar pakrimsti tų kirmėlių, kurias meiliai vadino daigeliais.
Bandžiau jai paaiškinti, kad kotletai man pačios geriausios salotos, o daržovių aš ir taip valgau kaip garnyrą, agurkus galėčiau ėsti kilogramais, tik duok man prie jų kepsnį, bet visi mano aiškinimai buvo veltui.
Toliau – blogiau. Pastebėjau, kad keičiasi ir jos charakteris. Esu ne kartą girdėjęs, kad atsisakę mėsos žmonės praranda gamtinį agresyvumą, bet jai tai kažkodėl nesuveikė. Priešingai – atrodė, kad į ją įsikūnijo piktoji dvasia. Gal morkų, gal kopūstų, nesupaisysi.
Isterijų dėl maisto kildavo vis dažniau. Dabar, pamačiusi mane valgantį mėsą, ji neapsiribodavo vien siūlymu pabandyti keisti mitybą. Kol kramtydavau, ji ilgai ir nuobodžiai pamokslaudavo apie mėsos daromą žalą mano organizmui. Nuo tokių kalbų bet kokiam sveiko proto žmogui sugestų apetitas, sugesdavo jis ir man. Kam malonu valgant klausytis apie kraujagysles, skrandžio sieneles ir lavonieną.
Nuo kalbų perėjo prie darbų. Vis dažniau meiliai kviesdavo mane prie kompiuterio. Atseit, radau čia tokį filmuką, ateik, pažiūrėk, kaip kankinasi tie vargšai gyvūnėliai, kuriuos tu valgai. O jei nesutikdavau žiūrėti, rėždavo, kad esu beširdis, ir demonstratyviai trenkdavo durimis.
Dėl šventos ramybės pradėjau dažniau maitintis mieste, nes namie jau bijodavau prieiti prie šaldytuvo, kad tik vėl neišgirsčiau kalbų apie lavonieną ir kraujais aptekusias mėsines kiaules ar kančiose galą gavusias vištas.
Šiaip esu ramus ir pusiausvyrą išlaikantis žmogus, bet po tokių kalbų, ypač vėl išvadintas beširdžiu, pradėdavau gintis, gynyba pereidavo į puolimą. Neatsimenu, kada dar esu buvęs toks agresyvus, o ji po kiekvieno mūsų skandalo rasdavo geležinį argumentą: „Matai, koks tu nuo mėsos valgymo esi!“
Galų gale sugebėjo sukelti isteriją draugų vakarėlyje, susiginčijo su viena bendra pažįstama, paskui jau su visais kitais, išvadino visus lavonų ėdikais tiesiai į akis.
Tada supratau. Man gana. Mergina, kuri rėkė taip, kad net ant kaklo išpampdavo gyslos, nebuvo ta, kuria susižavėjau. Ir jau tikrai ne ta, kurią norėčiau pavadinti savo žmona.
Ji taip ir nesuprato, kodėl mes turime pasukti skirtingais keliais. O kai pagaliau išsikraustė, nusipirkau kilogramą minkštos nugarinės ir išsikepęs beveik viską vienu ypu suvalgiau.
Ir joks agresijos priepuolis man neužėjo. Visa agresija dingo kartu su neaiškios kilmės plastikinėmis dėžutėmis, morkų salotomis vakarienei ir kalbomis apie lavonų valgymą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
