Į parduotuvę važiavome su vyru. Jau privažiavus aikštelę pamačiau, kad nieko gero iš to neišeis. Mašinų tiek, jog net prie įvažiavimo reikėjo laukti eilėje.
Pasakiau vyrui, kad tiek to – važiuokim namo, neverta grumdytis. Bet jis tikino, kad tik greit apsipirksim, apžiūrėsim ir bus ramu – juk vis tiek jau atvažiavom. Mes dar neseniai susituokę, nenorėjau ginčytis dėl niekų ir sutikau.
Kai sulaukėme vietos automobiliui, tada dar 10 minučių laukėme laisvo vežimėlio. Galiausiai patekome į parduotuvę.
Per žmonių gausybę gerai nė nemačiau lentynų. Nemačiau ir parduotuvės dydžio – maniau, taip išgirtas prekybos centras ir atrodys didingai. Bet kai pro visus žmones prasispraudėme iki vienos prekių eilės galo, pamačiau, jog tai... viskas. Toks tad parduotuvės dydis – stačiakampis, padalintas į keletą eilių.
Na, tiek to, juk ne dydis svarbiausia – raminau save tarp moterų populiariu pasakymu.
O kas tada svarbu? Pasirinkimas? Pasakysiu atvirai – ieškantiems šviežių produktų, jis labai menkas. Taip, jeigu kada nuspręsiu mėnesį maitintis tik saldumynais, būtinai važiuosiu ten, nes jų – net kelios lentynos ir daugybė skirtingų rūšių.
Tačiau ką mes valgome iš tiesų? Varškės, pavyzdžiui, buvo tik viena rūšis. Pomidorų nebuvo išvis. Mėsa buvo sukrauta tolimiausiuose šaldytuvuose, o ta, kuri su nuolaida ar kokybiškesnė, bematant išgraibstyta.
Kas dar svarbu? Kultūra? Grumdantis eilėse pasijunti lyg atsidūręs tėvų ir senelių pasakojimuose apie deficito metą. Eilės – per visą parduotuvės ilgį, stovėti reikia ne mažiau 45 minučių. Dvigubai už mane didesnės moteriškės virsta iš nugaros ir rėkia: „Kuris čia paskutinis?“
Ką ir kalbėti apie begėdišką lindimą į kito pirkinių krepšį ir klausinėjimą: „A kokia pas jumi duona? Kur ėmėt ir kiek kainoja?“
Blogiausia nutiko, kol stovėjom eilėj. Neištvėriau nekultūringų pirkėjų stumdymosi ir knisimosi tarp prekių, pasidarė bloga ir trūko kantrybė. Pasiutau, ko reikėjo žūtbūt ten mane tįsti, ir galiausiai susipykom. Negi viskas ten tiek pigiau?
Atsakymas – ne.
Kai kurie dalykai iš tiesų pigesni, bet mažai jų yra kasdieninių prekių sąraše. Na, kas iš to, kad mėtiniai šokoladukai kainuoja euru pigiau, negu spaudos kioske, jeigu, kaip sakiau, pomidorų nėra apskritai?
Kai atėjo laikas mokėti, išvis susinervinau. Už kelias dėžutes saldėsių, porą vaisių, makaronus, kelias riekes kumpio ant sumuštinių ir dar porą niekų sumokėjome 27 eurus.
Paprastai keturioms dienoms apsiperku už 30 eurų. Mėsa, duona, kruopos, daržovės, pieno produktai. O čia? Sutinku, norint urmu įsigyti negendančių prekių – tinka, bet apsipirkti viso reikiamo maisto – nemanau.
Namo grįžau nusivylusi. Jau geriau dažniau užsuksiu į parduotuvę prie namų, bet valandą tarp rėkiančių moteriškių eilėse nesistumdysiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
