Niekada neperžengiau ribos, už kurios prasideda draugystė, nes ta draugystė paskatina šefą užduoti nepatogius klausimus, į kuriuos draugu tapusiam pavaldiniui nepatogu neatsakyti.
Man pavykdavo išvengti draugystės, nes stengiausi sekti Ernesto Hemingvėjaus nuoroda- nesinervink, nelįsk į akis, nekurk intrigų, nereikalauk to, ko niekada negausi. Imk tai, ką duoda, gerai dirbk savo darbą ir nugyvensi ilgą, laimingą gyvenimą.
Vadovo pasitikėjimas pamalonino
Na, bet čia literatūrinė vaga, o gyvenimas aria savo vagą. Ryte nutempiau porą priekabų, sutvarkiau namus ir laukiau, kada šefas perspės apie atvykimą telefono skambučiu ar beldimu į duris, tačiau valdžios, kaip ir Viešpaties, keliai nežinomi. Norėjo atvykti netikėtai, slaptai, inkognito, kaip Gogolio revizorius, bet neišdegė – kelininkai pakišo kiaulę. Nuo dešimtos vakaro uždarė į mūsų miestelį vedantį keliuką remontui.
Šefas, važiuodamas aplinkkeliais, tamsoje pražiopsojo kažkokią nuorodą ir pasiklydo. Šaunuoliai kelininkai, nėra čia ko naktimis baladotis, kai jie dirba.
Paklydėlis paskambino, paaiškinau, kaip važiuoti ir netrukus pasirodė viršininkas su dar vienu viršininku. Neišsigandau ir nepuoliau virti cepelinų. Kadangi neperspėjo, tai vakarienės gavo tik porą sumuštinių ir arbatos. Neišlepę, tad užteko.
Vadovai yra blogi arba geri. Tie, kurie per vidurį, tai tiesiog kažkokio ypatingo pono giminaičiai. Blogas vadovas tuoj, nežiūrint vėlyvo vakaro, pradėtų kamantinėti, kas, kaip, kodėl ne taip, kaip jis norėjo, nori ar norės. Tas, kuris per vidurį, arogantiškai papūtęs lūpas pasakytų: „Man čia nepatinka“, – ir išvažiuotų į penkių žvaigždučių viešbutį. Geras vadovas...
Net nepaklausė, kaip ir ką darau. Pakalbėjome apie namus, gyvenimą, truputį apie ateities planus, pasakė: „Daryk viską, kaip tau atrodo geriau, na, o jei kas bus blogai, bendromis jėgomis pataisysime. Kol kas viskas ok. Dar tik įmonės kūrimosi pradžia, kaip susitvarkysi savo „ūkį“ – taip ir turėsi, svarbu, kad pats jame susigaudytum. Pasitikiu.“
Smulkmena, bet maloni.
Nors jau buvo vėlyvas vakaras, bet neiškenčiau neparodęs gudrios lentelės, prie kurios sėdėjau porą naktų. Labai jį sudomino. Ypač sudomino nestandartinė veikla, kurią pradėjau vykdyti savarankiškai. Ir į lentelę surašyti pirmieji tos veiklos rezultatai. Direktoriui labai patiko, kad ryškiai sumažėjo grynųjų pinigų naudojimas ir kad per porą savaičių pasirodė šiokia tokia finansinė nauda. Visos įmonės mastu smulkmena, bet maloni.
„Matau, draugauji su exeliu?“ – paklausė paslaptingai šypsodamasis.
„Ne tik draugauju, bet paskutines kelias naktis ir miegu su juo“, – atsakiau nieko blogo nepagalvojęs.
„Puiku. Aš tau taip pat atsiųsiu viena gudrią, sudėtingą lentelę. Tikiuosi, kad praleidęs su ja keletą naktų perprasi, na, o jei ne – padėsiu“, – pasakė jis.
Supratau, kad įkliuvau, bet trauktis nebuvo kur. Dar pakalbėjome apie šį bei tą ir nepastebėjome, kaip per virtuvę lyg juoda katė tyliai praslydo tas mano magiškas atskaitos taškas – angliškas vidurnaktis. Palinkėjau valdžiai labos nakties ir nuėjau truputį numigti, nes po kelių valandų reikės dviratuku minti į aikštelę.
Užduotis spalvota, bet sunki
Apie pietus grįžęs iš darbo šefo neberadau. Paliko, ko buvau prašęs ir išvyko. Matyt, tiko, kaip ir ką visas kolektyvas bendromis jėgomis daro.
Šefas neapgavo. Po kelių dienų elektroniniame pašte radau lentelę. Atvirai pasakysiu, tikėjausi kažko baisaus, o čia... Matyt, šefas pajuokavo. Nei baisumo, nei sudėtingumo nepamačiau – pamačiau tik, kad labai graži, spalvota. Paprastai tariant, vairuotojų pasikeitimo grafikas. Kiekvienas nuspalvintas, kiekvienas prisegtas prie mašinos – gražu, net akyse mirga.
Nepaisant mirgėjimo tuoj pastebėjau, kad daug kas nedera su realia padėtimi. Manau, visi sutiksite, kad kabinete prie kompiuterio atrodo vienaip, o priešakinėse linijose viskas klostosi kitaip.
Ėmiausi taisyti, bet tuoj susidūriau su viena problema. Paskutinį kartą spalvinau dar mokykloje – mediniais pieštukais, o čia tokių neradau. Ką vyrai daro, kai nežino, kaip nuspalvinti tai, kas prieš nosį?
Daltonikai ramiai užsideda rožinius akinius ir nesuka galvos dėl kažkokių ten spalvų. Pataikūnai tiesiog ieško, kurios spalvos daugiausia – reiškia, ta šefo mėgstamiausia ir viską spalvina ja. Na, o eiliniai darboholikai... ne, neskambina žmonai, o įrankių juostoje susiranda pasvirusį kibirą ir pradeda spalvinti taip, kad net kompiuteris girgžda.
Prispalvinau. Gražesnė už šefo gavosi. Todėl šefas kilniaširdiškai patikėjo tas spalvas pačiam perkelti į pilką vairuotojų kasdienybę.
Nurovė stogą, tai išsiliejau
Pasirodo, du vairuotojai, neatsižvelgdami į kitus kolegas ar į ekonominius apsektus susiplanavo sau palankų ale grafikiuką. Mandagiai pasakiau, kad taip nebus ir pabandžiau paaiškinti, kodėl. Nespėjau. Užsivedė. Ilgai klausiau standartinio, pikto ir triukšmingo vairuotojo monologo. Taip, būtent – monologo.
Kartą pabandžiau paaiškinti situacija, bet... Kai žmogų užvaldo pyktis, geriau nesivelti su juo į diskusiją, nekaitinti aistros, o leisti išsilieti. Kantriai klausiau. Išgirdau daug negražių žodžių ir įvairių kaltinimų, bet sprendimo nepakeičiau. Blogas vadas, kuris atšaukia savo sprendimą.
Susitikus po kelių dienų viskas buvo tiesiog puiku. Kadangi į pyktį neatsakiau pykčiu, tai lyg nieko ir nebuvę. Skrisdamas namo kolega draugiškai paspaudė ranką ir pasakė: „Nepyk, truputį stogą nurovė, tai išsiliejau.“ Smulkmena, bet maloni abiem.
Taip, tikrai čia buvo smulkmena. Tikras šokis su kardais prasidėjo, kai reikėjo visiems sudėlioti kelionių namo ir atgal į darbą grafikus. Juk žmonėms atvykti į Angliją tai ne dviračiu numinti į „vakarušką“ Balbieriškyje. Kaip sudėlioti, kai keletas yra pasiryžusių prisitaikyti, keletas turi nusistatę griežtas datas, o keletas nenori jokių grafikų dėl to, kad juos daro kažkoks naujai atsibeldęs buvęs fūristas.
Paprašiau dviejų kolegų padirbėti ilgiau įprasto šešių savaičių termino, kad pridengtų kitų užsispyrusių kolegų išvykimą, nes įmonė savo veiklą pradėjo visai neseniai ir vairuotojai dar „neįsivažiavo“ į standartinį grafika 6/2. Iš karto perspėjau, kad neskubėtų, pagalvotų, pasitartų su šeima, o jei nesutinka, tada ieškosiu kitų variantų.Malonu, abu sutiko. Sudėjau viską į spalvotą šefo lentelę, su palengvėjimu atsipūčiau, nusiunčiau į centrą, surašiau, kada kam užsakyti bilietus, kas ir kada, ir į kokią mašiną sės, ir pakabinau grafiką pačioje garbingiausioje vietoje – virtuvėje prie baro.
Vėl nauja tvarka
Įmonė, kurioje dirbau prieš tai, buvo įprasta, kad jeigu davei žodį, tai jo ir privalai laikytis. O po savaitės du vairuotojai pareiškė: „Mes pamąstėme ir nebenorime dirbti pagal tą grafiką, tad sudarėme savo grafiką.“
Nors būtent dėl jų ambicijų teko prašyti kitų padirbėti ilgėliau. Neminėsiu visų niuansų, bet pradžioje pagalvojau, kad jie juokauja, nes paprašė, kad pats paskambinčiau į centrą ir pasakyčiau, jog reikia daryti naują grafiką. Kai supratau, kad nejuokauja, norėjosi tėviškai paimti diržą, nes abu „mąstytojai“ tiko man į vaikus.
Griežtai paskiau, kad nieko nekeisiu, o jei nori pakeitimų – tegu patys kreipiasi į centrą. Jei ten atsižvelgs į jų naujus pageidavimus, perdarysiu grafiką iš naujo.
Vis nedrįso skambinti, nes tikėjosi, kad aš paskambinsiu. Dėl visa ko sudėliojau naują variantą, pasiūlytą jaunųjų mąstytojų. Jis taip pat buvo geras, tik atsirado vienas niuansas, kuris būtų sukėlęs nepatogumų kitam vairuotojui. Nenusileidau. Jei sutars su kolega, kad tas pasiaukotų, patys paskambins į centrą ir pasakys, kad keičia savo pažadus, tada ir spręsime.
Nežinau, kaip ir ką pažadėjo, bet kolegą jie prišnekino prisiderinti prie jų naujo atostogų plano. Puiku, man nesunku spalvas lentelėje perkelti. Laukiau, kol jaunuoliai apie savo paklydimą prisipažins centrui.
Namo sienos plonos. Po savaitės išgirdau, kaip jie pradeda sunkų pokalbį. Išėjau iš namų pasivaikščioti. Nežinau, ką jie šnekėjo, bet netrukus aš jau šnekėjau su centru. Ką man sakė centras? Na, tai mano reikalas, galiu pasakyti tik viena – kai nusiunčiau naują grafiką, man parašė paprastą, trumpą, lietuvišką „ačiū“.
Namuose įsivyravo taika ir ramybė, jaunimas gavo šiokią tokią pamoką, naują grafiką ir pažadėjo ateityje nebekrėsti tokių juokelių. Smulkmena, bet ne tiek maloni, kiek vertinga.
Na, ką aš čia, vis apie darbą ir apie darbą. Dabar, kai aistros aprimo, galima vieną kitą dienoraščio puslapį skirti buičiai. Patikėkite, kad namuose, kuriuose gyvena vien tik vyrai būna tokių stebuklų, kokie mūsų mylimoms žmonelėms net baisiausiame sapne nesisapnuoja.
Nuoširdžiai linkiu nesusapnuoti, todėl ramios jums nakties, na, o čia, kad jį kur velniai griebtų, vėl pro šalį praslydo tas niekaip nepagaunamas angliškas vidurnaktis. Labanakt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
