Pirmiausia. Kiekvienas vyras, kad ir kaip nenorėtų to pripažinti, bijo įsipareigojimų. Įteisink santykius ir jau nebesi laisvas. Tavo veiksmai nebėra tavo. Tada reikia pamiršti ne tik kitas moteris, bet ir save. Reikia stengtis dėl šeimos, o dėl žmonos netgi kažką paaukoti. Tai nelengva. Gali tam priešintis, bet kitaip nebus.
Be to. Kiekvienas vyras yra savotiškas katinas, kuris mėgsta būti vienas. Mes, vyrai, tikrai mėgstame laisvę. Vedybos tavęs nepasodina į kalėjimą, bet vis dėlto smarkiai apriboja. Rečiau gali išeiti su draugais, tenka pamiršti šokius, pirtis ir panašius dalykus. Juo labiau, kai šeimoje atsiranda trečias.
Tiesa yra ta, kad daugeliui vyrų patinka gyventi, kaip sakoma, sumetus skudurus. Jiems visai nebūtinas antspaudas pase ar kokia kita žyma. Juk santykiuose svarbiau tarpusavio susitarimai ir darna, o ne popierinis pažadas? Daugeliui vyrų jis tikrai nėra svarbus.
O svarbiausia, kad santuoka reiškia šeimą. O šeima reiškia vaikus. Kokia šeima be vaiko? Sakyčiau, net kelių. Bet vaikas tai ne lėlė ar koks pliušinis žaislas – į šoną nepadėsi. Ir tokio įsipareigojimo vyrai nenori dar ilgai. Vaiko susilaukimas įspraudžia tave į rėmus.
Tačiau besvarstydamas apie šiuos dalykus supratau ir kitką. Vienintelį ir turbūt patį svarbiausią faktorių, kuris parodo, kad vedybos – reikalingos. Pagarba mylimajam. Santuoka parodo, kad tame žmoguje matai kažką daugiau negu vienadienę pramogą. Todėl ir gali dėl jo paaukoti dalį laisvės, vienatvės ir savo atsiskyrėliško išdidumo.
Taip pat supratau, kad 4 metai kartu – nemažai. Nenoriu būti kaip mano klasės draugas, kuris su mergina drauge daugiau kaip 10 metų, o vis dar negalvoja apie vestuves. Tiek metų be santuokos – nei šis nei tas. Santuokai tiesiog reikia subręsti. Ir begalvodamas apie dalykus, kurių reiktų atsisakyti, supratau – aš tam jau pasiruošęs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
