Praeitame rašinyje dar kartą pagvildenęs darbinę temą, pažadėjau pereiti prie linksmesnių dienoraščio puslapių, bet būdamas chronišku darboholiku nesusilaikysiu nepaminėjęs dar poros specifinių angliškų subtilybių.
Mūsuose dažnai mašinos visus metus važinėja be ypatingos techninės priežiūros. Liaudiškai tariant, varo, kol kas nukrenta. Ir tik prieš techninę apžiūrą puola ruošti mašiną arba atvažiuoja į patikros centrą su gero dėdės patarimu, kam kokią dovanėlę duoti, kam kokią akį pamerkti ir kieno ranką paspausti.
O anglui viskas rimčiau. Sunkvežimiai privalo kas 6 savaites atvykti į servisą, kuriame yra atliekamas vadinamas inspection, angliškai – mašinos techninės būklės patikra. Jei viskas gerai – prašom į trasą, jei kas blogai, tenka remontuoti. Patikros rezultatai siunčiami į anglišką transporto inspekciją. Ji, daugybės kamerų pagalba, mato numerius ir žino, ar tvarkinga mašina važiuoja.
Taip, tai papildomas rūpestis ir išlaidos transporto įmonėms, bet saugumas svarbiau už viską. Dar didesnis rūpestis – pravaryti tikrąją techninę apžiūrą. Jei iš pirmo karto randama gedimų ir nepraeinama, tai įmonė sulaukia rimtų sankcijų. Jei į techninę apžiūrą atvažiavai netvarkinga mašina, reiškia negerbi ne tik kitų eismo dalyvių, bet ir savęs.
Gal teisingas požiūris ir, svarbiausia, rūpestis, kad nepamirštum tai, kas yra šventa kiekvienam mašinos savininkui – techninė patikra.
Prieš 10 dienų gavau laišką, kokią dieną ir kokią valandą bus patikra, ir privalėjau išvakarėse pristatyti automobilį į servisą, su kuriuo bendradarbiaujame. Pristačiau ir nebesuku galvos. Jie patikrins, paremontuos, atliks pirminę apžiūrą ir patys savo servise, atvykus atstovui, pravarys. Aišku, tai kainuoja papildomus pinigėlius, bet, kaip minėjau, saugumas kelyje svarbiausia.
Na, gal užteks apie darbą, o tai vėl viską žinantys kritikai užmėtys protingais komentarais. Darbai įsivažiavo, kolegas sustačiau į kiekvienam skirtą kampą ir pats tvirtai atsistojau į savo.
Vyrai perskaitė matomoje vietoje biure pakabintą žinomo rašytojo citatą ir suprato, o gal centras tyliai pakuždėjo, kad tai ir mano gyvenimo principas. Aistros aprimo ir vis dažniau pavyksta nutverti pro šalį slenkantį anglišką vidurnaktį, ir kartu su juo atsigulti į plačią minkštą lovą.
Sukūriau šiokią tokią savo sistemą, tvarką, pridariau lentelių, grafikų, iškabinau virš baro, o kol vyrai studijuoja, diskutuoja, galima pakalbėti ir apie stebuklus, vykstančius name, kuriame gyvename tik mes – vyrai. Pirmas stebuklas – su sovietiniu kvapeliu.
Kai aš buvau mažas.... ne, apie tai jau kažkas rašė. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo senamiestyje, sename name, sename bute. Ji niekuo nesiskyrė nuo padaužos, aprašiusio tą laikmetį rašiniuose „Vaikystės takeliais“, „Spinoza“ ir kituose.
Iš visų to laikmečio patogumų mes turėjome didelę krosnį, „kirogazą“ (žibalu kūrenama viryklė), civilizuotą naminį tualetą su dideliu bakeliu paliktam turiniui nuleisti ir vieną čiaupą. Mes neturėjome karšto vandens ir į pirtį tėvelis nesivesdavo, nes negalėjo savyje nuslopinti šlapio užpakalio sindromo.
Jis sakydavo, kad atsisėdus ant ilgo bendro šlapio ir slidaus medinio suolo, visada apimdavo jausmas, kad sėdi ant kažkieno šlapio užpakalio. Na, o apie kitus pirties vaizdus taip šmaikščiai pajuokaudavo, kad man visam gyvenimui išmušė norą lankytis viešose pirtyse.
Dėl šių niuansų prausdavomės namuose po vieninteliu šalto vandens čiaupu arba metalinėje vonioje, į kurią mamytė pripildavo ant krosnies pašildyto vandens. Buvau švarus, laimingas ir švariai aprengtas. Aišku, senamiesčio padaužos, besikarstančio stogais, medžiais švarumas buvo šiek tiek kitoks, nei dabartinių, prie kompiuterių sėdinčių ir išpuoselėtų vaikų, bet utėlių neturėjau ir dizenterija nesirgau – užsigrūdinęs buvau.
Nuo vaikystės buvau apgaubtas moterų rūpesčiu. Kai gyvenau su tėvais, visus namų ruošos darbus, įskaitant rūbų skalbimą, darė mama. Sovietinė kariuomenė 2 metams privertė patį viską daryti, todėl grįžęs namo ilgai nezyliojau ir netrukus pakliuvau į puikios žmonos ir auksinės uošvienės globą, ir vėl nebereikėjo rūpintis buitimi.
Kaip ir nuo neatmenų laikų mano, kaip vyro, pagrindinė užduotis buvo rūpintis materialine gerove ir mylėti man pačius artimiausius žmones. Sekėsi neblogai, apie tai liudija kartu nugyventi 34 metai, užauginti puikūs, darbštūs vaikai ir sutvarkyta buitis. Ramia sąžine galiu pasakyti: namą pastačiau, vaikus užauginau, medį pasodinau, tebemyliu savo brangiąją, bet...
Net baisiausiame sapne nesapnavau, kad atvykęs į aukštomis technologijomis garsėjančią šalį, turėdamas normalų, civilizuotą tualetą, dušą, karštą vandenį ir du gražius čiaupus, negalėsiu normaliai nusiprausti. Viena ranka svyla, kita šąla. Kažkoks nesuvokiamas mazochistinis galūnių grūdinimas.
Ačiū konstruktoriams, kad nors duše vanduo bėga iš vienos skylės. Jei būtų dvi, tektų suktis kaip vijurkui ir deklamuoti: „Šonas šyla, šonas šąla.“
Bet ir dušas kartais krėsdavo išdaigas. Vieną naktį, eilinį kartą nusvilęs pasturgalį nuo netikėto deginančio vandens pliūpsnio, neapsikenčiau ir nuėjau žadinti už sienos miegančio kolegos. Žinojau, kad jis nemiega.
Jis kas rytą su neslepiamu pykčiu man prikaišiodavo, kad einu į dušą po vidurnakčio, o nuo tekančio vandens skambesio net tik jis, bet ir mano kaimynė bobutė išeidavo parūkyti (apie ją bus atskiras rašinukas).
Taip, sutinku, problema, bet aš nekaltas, kad sienos plonos ir girdisi ne tik vandens šniokštimas, bet ir kiti specifiniai garsai, skindantys iš namo, kuriame gyvena tik vyrai.
Jaunuolis pabambėjo, bet kartu nuėjo ieškoti drakono, spjaudančio verdančiu vandeniu. Buvau įsitikinęs, kad vandenį kaitina elektrinis šildytuvas, bet kolega sakė, kad šefas dejavo dėl didelio sunaudoto dujų kiekio, tai ieškojau dujų katilo.
Mano namuose dujinis katilas dydžio kaip garvežiukas, vežiojantis pirkėjus po „Maximą“, todėl kažko panašaus ieškojau ir čia. Net į kiemą išėjome. Tik kai radome į namą įvestą taip gerai pažįstamą „Gazpromo“ vamzdį, supratome, kur tas katilas. Anglas ima dujas ir, priešingai nei mes, nebijo, kad iš jo išlįs koks Vladimiro Putino kazokas.
Netrukus radome ir katilą. Buvau matęs tą nedidelę ūžiančią spintelę, bet nepagalvojau, kad tai dujų katilas.
Kolega – jaunuolis, užaugęs mieste – matęs tik radiatorių ir buvo įsitikinęs, kad čia kažkokie serveriai. Atidarę dangtelį ir radę valdymo pultą pamatėme, kad viskas, kas tik įmanoma, atsukta iki maksimumo. Štai kodėl jis ūžė nesustodamas ir degino mūsų pasturgalius.
Namo šildymą išvis išjungiau (juk vasara), o vandens temperatūrą nustačiau 50 laipsnių. Verdantį vandenį spjaudantis drakonas nurimo ir pagaliau galime normaliai nusimaudyti. Šalto vandens čiaupo nebereikia nė atsukti. Geras vanduo teka, bet, kad jį kur velnias, atšalo oras. Šildymo iš principo nejungiau.
Mūsų nepastovi politika pripratino dujas taupyti, tai šąlu pats ir šaldau kolegas. Kita vertus, kol tokį namą prišildysi, ir orai atšils.
Jaunuoliai truputį pamurmėjo dėl naujo namų tvarkytojo šykštumo ir keletą naktų miegojo automobiliuose. Ten šilumą patys gali reguliuotis.
Svarbiausia yra suteikti darbuotojui galimybę pasirinkti, o ne pateikti vieną ir vienintelį variantą. Smulkmena, bet labai reikšminga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
