Buvo mama kaip mama. Labai gera, beje, visų mamų mama. Darbšti, linksma. Net sunkiausiomis akimirkomis nenuleisdavo rankų ir sugebėdavo pasijuokti. Su tėčiu išsiskyrė dar jaunystėje, augino mus su seserimi viena.
Kažkaip pripratom, kad ji viena, nors visą gyvenimą buvo graži. Jau suaugusios kartais pajuokaudavome, kad būtų neblogai dabar, kai mes jau užaugintos, susirasti kokį kavalierių. Juk figūrą pavyko išsaugoti, šiaip gera šeimininkė – auksinė moteris. Mama tik numodavo ranka – ką jau čia, kokie kavalieriai... Bet ėmėm ir prisišnekėjom.
Pernai mama nutarė pakeisti gyvenamąją vietą. Sakė, kad dūsta mieste, norisi gyventi, kur ramiau ir pigiau. Įsiveisti daržą, auginti gėles. Bendromis jėgomis pardavėme mamos trijų kambarių butą ir ji nusipirko sodybą kaime, netoli mūsų gimtojo miesto.
Pirmuosius mėnesius tvarkėsi, skambindavo pasipasakoti, kaip sekasi kiekvieną dieną, būdavo, ir po kelis kartus. O paskui vieną dieną ėmė ir dingo. Tris dienas neskambino nei seseriai, nei man. Sunerimome nežmoniškai, nes pripratom gauti kasdienes ataskaitas. Prisiskambinti neina... supanikavome.
Atsiprašiau iš darbo, nulėkiau patikrinti, kodėl mama neskambina pati ir neatsako į mūsų skambučius. To kelio ten vos dešimt kilometrų, bet kol vairavau, tokio siaubo prisikentėjau. Gal jai pasidarė bloga, gal kur parkrito, susižalojo, Viešpatie, gal dar kas blogesnio yra atsitikę! Mintyse perkračiau visų įmanomų tragedijų scenarijus, kol nuvažiavau.
Sodyboje mane pasitiko pavyzdingai sutvarkytas kiemas ir pravertos verandos durys. Įlėkiau vidun, o virtuvėje sėdi sau ramiausiai mama. Pasipuošusi, net pasidažiusi ir pila arbatą kažkokiam nepažįstamam vyriškiui! Sausainių ant stalo padėta, sumuštinių, pradarytas brendžio butelis...
Pamačiusi mane mama sutriko, bet pasisveikino lyg niekur nieko. Pristatė vyriškį – kaimynas, gyvena kitoje kelio pusėje, augina bites. Čia užėjo arbatos. Gal ir aš prisijungsiu, jei jau atvažiavau?
Prisėdau ir aš prie stalo. Kažkaip iš to palengvėjimo net nekilo noras kelti triukšmą, kodėl negaliu prisiskambinti. Bet paskui kažkaip išėjo iš kalbos. Mama tik numojo ranka – telefonas išsikrovė, ji net nepastebėjo... Ir į kaimyną tik žvilgt, žvilgt... Mintyse nusijuokiau, o paskambinusi sesei pajuokavau – va, bijojom, bijojom, o mamai su kavalierium taip gerai, kad net mus pamiršo.
Po to karto mūsų mamą lyg kas būtų sumainęs. Tapo visai kita moterimi, o gal atsiskleidė ilgai tramdyta ir slėpta jos pusė, su kuria mes niekada neturėjom progos susipažinti. Net nežinau, kaip tai vertinti.
Mūsų rimtoji, nuosaikioji mama pradėjo daryti tai, ką pati visą gyvenimą vadino kvailystėmis. Vėl pradėjo skambinti, bet tik tam, kad pasigirtų eiliniais žygiais – su kaimynu sėdėjo pirtyje, o paskui nuoga griuvo į pusnį! Su kaimynu važiavo pasižvalgyti po apylinkes ir į žvejybą su nakvyne!
Pradėjo puoštis. Anksčiau sau beveik nepirkdavo drabužių, dabar laksto per turgelį ir perka viską, kas atrodo „madinga“. Ima kartu ir mano vyresnę dukrą, kad patartų. Dukra juokiasi, kad močiutė pusę pensijos išmeta naujiems skudurams.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Anksčiau skųsdavosi sveikata. Tai kraujospūdis, tai sąnariai, o dabar visas ligas lyg ranka nuėmė. Kad ir su kaimynu ėjo grybauti, lietus sulijo kiaurai, sėdėjo abu po egle, kol namo grįžo. Ir nė žodžio apie skaudamus sąnarius. Akivaizdu, kad tas kaimynas našlys jai krito į akį. Va, taip. Susitikę pabendravo ir, kaip sakoma, susikukavo.
Paskutinį siurprizą mama pateikė visai nesenai – dukrelės, aš išteku. Va, taip, rudens pradžioje atšoksime mamos vestuves.
Turiu pasakyti, kad į dabartinę mamos būseną mes su seserimi reaguojame skirtingai. Man labai keista, kad mama tapo tokia neatpažįstama. Ji mažiau rūpinasi mumis ir dėl mūsų, dabar matau ją gyvenančią dėl savęs. Tiesą sakant, ji pražydo. Žinoma, man neramu, kaip čia viskas baigsis, bet iš esmės aš dėl jos džiaugiuosi ir nieko blogo tame, kas vyksta, nematau. Galų gale visi mes turime teisę būti laimingi.
Kas kita mano sesuo. Jai šita situacija labai nepatinka. Pagrindinis argumentas „ar tokiame amžiuje...“ ir vis prisimena, kiek mamai metų. Dėl to jau ne kartą esame rimtai susibarusios. Sesuo sako, kad mama pablūdo. Grasina padaryti tam galą, abejoja mamos veiksnumu ir net prakalbo, kad ją reikėtų įtaisyti į senelių namus. Laimei, mama šito negirdėjo...
Sesuo įsitikinusi, kad tai nesibaigs gerai. Ji mano, kad mamą apgaus, kažkokiu būdu išvilios jos turimą nuosavybę ir tada ieškok tiesos neieškojęs.
Ji kalbėjo apie tai su mama. O ji sako – galai nematė tos nuosavybės. Negaila būtų viską atiduoti, nes dabar gyvenimas laimingesnis nei bet kada anksčiau.
Tad net nežinau, ką galvoti.
O artimiausiu metu manęs, mano dukrų ir mamos laukia pramoga – važiuosim pirkti suknelės nuotakai. Gal pavyks ir seserį ištempti, bet abejoju... Bet kuriuo atveju, jei mama nebus gražiausia ir jauniausia šio rudens nuotaka, laimingiausia bus tikrai.