Dirbu statybose. Kai gyvenau Lietuvoje, darbo neturėjau. Daug žiūrėjau televizorių. Čia irgi kartais žiūriu. Bet nusibodo tie bumčikai, nesuprantu britų. Internetu stengiuosi pažiūrėti pagrindinį lietuvišką kanalą.
Kai gyvenau Lietuvoje, laidos „Duokim garo!“ nekenčiau. O dabar tos lietuviškos dainos man vienintelis malonumas. Nors, kaip sakiau, Lietuvoje tokias girdėti vargino. Bet dabar supratau, kad tai mano babos ir tėtės visada dainuotos dainos.
Aš pats vaikystėje grojau armonika, lankiau būrelį. Ir tik čia, Londone, supratau, kaip gražiai skamba tos dainos. Nedainuosiu ir negriešiu juk bitlų, nors jie ir patinka. Bet labiau patinka mūsų liaudies dainos ir „Duokim garo!“.
Ši muzika sukelia stiprius prisiminimus apie savą kraštą. Jos man ilgu. Mūsų Kupiškyje tokias dainas visada giminės dainuodavo susirinkę prie stalo. Suprantu, kad dabar tai nėra populiari muzika. Bet man ji girdėta, sava. Tik nežinau, ar „Duokim garo!“ neberodo laikinai, ar išvis nutraukė?
Dabar atvažiavau į Lietuvą atostogų, netrukus vėl išvažiuosiu. Čia gyventi negrįšiu, bet kartais labai ilgiuosi. Norėjau pasidalinti tuo, kas man čia brangu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
