Pasodinu dukrytę į kėdutę. Kol segu saugos diržus, pro petį pastebiu jauną vaikinuką – jis man pasirodė lengvai apsvaigęs, ištinusiomis rankomis, pasipuošęs sportiniu kostiumu, su mėlyne po akimi.
Kelis metrus nuo manęs jis sustoja. Rankoje laiko telefoną. Ištiesia jį prieš save taip, lyg, atrodytų, kažką fotografuoja.
Suglumau. Apėmė jausmas, tarytum fotografuotų mane – juk stovėjo visai čia pat.
Paskubomis prisegu dukrytę, užrakinu jos dureles net iš vidaus ir skubu pati sėstis į automobilį.
Jis ramiai pražingsniuoja pro mane ir sustoja vėl viduryje gatvelės, pro kurią tuoj važiuosiu. Vėl ištiesia telefoną, tačiau šį kartą ne į mano, o į kitą pusę.
Užvedu variklį ir išvažiuoju. Veidrodėlyje matau jį, įdelbusį žvilgsnį į ekraną. Vairuodama spėjau apmąstyti, kad mano nuotrauka atsidurs jo feisbuke arba kokioje grupėje, kurioje matyti palinkusi jauna ir žavi mamytė, sodinanti vaiką į kėdutę.
Tik vis lydi kita mintis – kam to reikia?
Atvažiuoju į darbą, skambinu vyrui.
„Žinok, nepatikėsi. Prie mūsų namų toks jaunas nepatikimai atrodantis vaikinukas atsistojo kelis metrus nuo manęs ir pradėjo mane fotografuoti. Nu tikrai, gi laikė telefoną taip, lyg atrodytų, kad daro nuotraukas“, – beriu aš lyg žirnius į sieną.
O mano išmintingoji pusė šypteli: „Mažyt, jis pokemonus gaudė.“
Net suprunkščiau. Garbės žodis.
„Tai ką, jis manęs tikrai nefotografavo?“, – dar perklausiau pakiliu balsu.
„Tai aišku, kad ne. Kodėl turėtų? Jei sustojo kelis kartus skirtingose vietose, tikėtina, kad būtent pokemonai jam rūpėjo“, – atsakė vyras.
Pasidarė ramiau. Bet štai, jūs tik pažiūrėkit, ką gali ta nauja pokemonų manija – suaugęs žmogus, mama, vos iš proto neišėjo!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
