Savo kompanijoje turėjome ir „vierchą“, mūsų grupės vadeivą. Marius (vardas pakeistas) buvo „šūstriausias“ iš mūsų. Turintis daugiausiai patirties su merginomis, apskritai daugiausiai pažinčių. Geriausiai atrodantis, laisviausiai bendraujantis. Marius, kaip ir daugelis šiuolaikinių vaikinų, nesiliaudavo kalbėti apie seksą. Visuomet sakydavo, kad jeigu mergina nesimylės su ja bendraujant tris mėnesius, palik ją ir taip toliau.
Dar pirmaisiais studijų metais susiradau merginą. Kadangi nė vienas mūsų kompanijos narys merginos neturėjo, suprantama, kad bendravimas iš mano pusės su draugais apmažėjo. Iš pradžių tai jie džiaugėsi, o paskui vis „užmesdavo“, kad mažiau bendrauju. Susitikus jie klausinėdavo apie mano intymų gyvenimą. Ir jie pyko.
Regis, dar prieš porą mėnesių aš pasakodavau jiems, kaip ir ką daryčiau su viena ar kita mergina, o dabar nieko nepasakoju. Iš pagarbos jai nutariau neviešinti mūsų intymaus gyvenimo detalių, nes jaučiau, kad tai – Ji, o ne šiaip mergina.
Supažindinau ir ją su savo draugų kompanija. Aišku, dažnai nesusitikdavom. Ji nieko nesakydavo, bet žinojau, kad jai būdavo nuobodu. Bet vis dėlto mano draugai jai patiko. Išskyrus vieną. Kurį? Žinoma, Marių.
O pats Marius nenustojo manęs vadinti „popadiniu“, jis pasigedo tokio manęs, koks buvau praeityje, sakė, kad mergina mane pakeitė ir supančiojo. Tačiau kai turi merginą, kurią net norėtum vesti, suprantama, kad didžiąją laiko dalį skiri jai ir su savo draugeliais nešneki apie kitų panelių užpakalius. Visi tai suprato, bet ne Marius.
Ir paskui tarsi žaibas driokstelėjo iš giedro dangaus – Marius susirado merginą. Ir štai, Mariaus iš tiesų nebeliko. Aš tai visad buvau ramus ir norėjau rimtos merginos, bet ne jis.
Taigi, pirmiausia. Marius su mumis susitikti be savo merginos neateidavo. O prie jos jis buvo ne jis. Jis daugiausiai tylėdavo arba kalbėdavo apie kokio nors apkepo receptą ir glaustydavosi prie saviškės. O tai, kad anksčiau jo kas antras žodis būdavo necenzūrinis ar nešvankus, išvis galima pamiršti.
Kavinėje jis užsisakė arbatos. Marius. Arbatos??? Blogiausiu atveju jis gerdavo „kolą“. Dabar sakė, kad reikia sveikai maitintis.
Ir čia aš išsišiepiau. Tas, kuris „popadiniu“ laikė mane, pats yra dabar „popadinis“. Mane tai mano mergaitė išleisdavo su draugais susitikti ir vieną. O kai ji būdavo kartu, tai ir kalbėdavau apie viską, ir nusikeikdavau, ir alaus išgerdavau. Ir ji nereikalaudavo, kad būčiau prie jos prilipęs.
Antras dalykas – feisbukas. Jeigu prieš Mariaus draugystę jo paskyros viršelyje galėjai pamatyti demotyvaciją, skelbiančią, jog nereikia tikėti narkomano žodžiais, laisvo elgesio merginos ašaromis ir dar ten kažkuo, tai šiandien gali pamatyti jo merginos nuotrauką su žodžiais „Mano gyvenimas“. Ir krūva bučkių, širdelių.
Visi „patinka“ prie puslapių su merginų nuotraukomis dingo. Viskas dingo. Net demotyvacijos apie automobilius. Ir visos nuotraukos. Nuotraukos dabar yra tik su ja arba penkerių metų jos sūnėnu. Na, dar yra tokia, kur jis laiko didžiulę rožių puokštę ir rašo, kad dovanos ją „savo gyvenimui“.
Ir vietoje „pošlų“ juokelių dabar jo paskyroje dedamos frazės apie meilę. Juk čia ne Marius! Tai tikrai ne jis! Kad ir kaip Marius mylėtų, jam tas feisbukas nerūpi tuo klausimu!
Mano tada dar mergina, dabar jau – žmona, žinojo mano feisbuko slaptažodį, nes kažkada buvau prašęs kai ką svarbaus pažiūrėti. Tačiau kaip mano „patinka“ po kažkokiais nesąmoningais puslapiais ar kaip pusnuogio užpakalio nuotrauka, kuria pasidalinau, nuo seno feisbuke buvo, taip ir liko. Kol pats, iš supratimo, jog vedusiam vyrui reikia gerbti savo žmoną, to nepašalinau.
Nuotraukos, kurias mano žmona vadina baisiomis, yra dar ir šiandien. O ir pasidalinu aš, jos nuomone, nesąmoningomis demotyvacijomis apie automobilius. Bet tai mano feisbukas. Tai mane dominantys dalykai. Ir tai tikrai ne kažkokios frazės apie gyvenimą.
Žinoma, mano žmona irgi kartais pasidalina mūsų bendromis nuotraukomis, kurių komentaruose aš parašau bučinuką ar širdelę uždedu, nes žinau, kad jai bus malonu.
Esu ir aš nuotraukų su ja įsidėjęs ir parašęs, kad labai ją myliu. Žinau, kad merginoms to reikia. Bet yra skirtumas, kad tai, kuo tu anksčiau dalinaisi feisbuke, vis dar būna, tik atsiranda ir pasimeilinimų, ir to, kai viskas ištrinama ir yra vien tik nuotraukos su mergina, o feisbukas nuo meilės simbolių raudonuoja.
Tai štai ir ironija, kad tas, kuris mane vadino „popadiniu“, pats dabar yra tikrų tikriausias „popadinis“. O aš savęs tokiu nelaikau, nes aš esu toks, koks ir buvau, tik su mylima moterimi šalia.
Tad linkiu visiems vyrams susirasti normalias moteris, kurios jums nelieps patiems tapti moterimis ir nepamiršti jų gerbti. O tokioms, kaip Mariaus mergina, patarčiau susimąstyti, kas bus, kai jis atitrūks nuo pavadėlio. Nes aš garantuoju, kad senasis Marius dar sugrįš.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
