Šiems žmonėms iš paskos ėjo giedotojos, jeigu jas galima šitaip pavadinti. Nes jos „giedojo“ tokiais kretančiais balsais, tai nutrūkstančiais, tai vėl staiga subliaunančiais neaiškioje tonacijoje, kad atrodė, jog jos pačios tuoj išleis paskutinį kvapą.
Šitie tiesiai iš pragaro sklindantys garsai buvo neįtikėtinai klaikūs – jos tai stengėsi viena kitą perrėkti, tai nepataikydavo į natą, tai nusidainuodavo, kaip apgirtę nuo alkoholio užstalės baliauninkai. Galiausiai, vienai iš jų netikėtai subliuvus, man pasidarė bloga ir aš prisėdau ant suoliuko, mintyse prašydama, kad kuo greičiau jie visi čiuožtų toliau, kol nuo šito košmaro aš pati kojų nepakračiau.
Man staiga taip pagailo mirusiojo, kad jo artimieji šitaip iš jo išsityčiojo, užsakę šį tragišką varlių chorą. Nuo tokių „giesmių“ mirusieji turėtų prisikelti ir bėgti kuo toliau nuo šios vietos, jei ne išvaikyti pasaulio pabaigą pranašaujančias giedotojas. O gyvieji turėtų griūti veidu žemėn, ištikti širdies smūgio.
Sukandusi dantis raminau save, kad procesija štai tuoj praeis, dings už posūkio, ir mano gyvenimas vėl sugrįš į įprastas vėžes, o šį išgyventą košmarą aš pamiršiu visiems laikams. Ir galbūt netgi nereikės apsilankyti pas psichologą.
Tokius gyvuosius, besityčiojančius iš pasipriešinti nebegalinčių mirusiųjų, aš nubausčiau. Aš juos susodinčiau viename dideliame kambaryje ir tris paras be perstojo liepčiau klausytis šitų triūbinančių, niekaip nepataikančių į natą davatkų. Jie man klausytųsi tol, kol akys jiems pradėtų varvėti iš siaubo. Jau jei žmogus pasimirė, reiškiasi, jau galima visaip iš jo darkytis?
Po išgyvento siaubo pasakiau savo artimiesiems, kad jei po mano mirties šitaip iš manęs išsityčios, pažadu, kad vaidensiuosi sapnuose su priekaištais iki pat gyvenimo pabaigos. Kad nereikia man tokių „giesmių“, tegul patys klausosi, draudžiu net pagalvoti apie tai, kad reikia pasamdyti „giedorkas“.
Norėsiu dainų apie laisvę. Mano laidotuvės, mano muzika. Tik tada galėčiau ramiai ilsėtis ramybėje. Į paskutinę kelionę žmones reikia išlydėti su tuo, ką jie gyvenime labiausiai brangino. Jei jie patys kūrė dainas – tai jų kurtomis dainomis. Gal jie dievino džiazą – tai palydint džiazo akordais. O galbūt visiškoje tyloje, prisimenant kartu praleistas akimirkas. Ir viskas bus šimtą kartų geriau, nei senų apgirtusių davatkų choras.
Kai vieną dieną išnyks baimė laužyti niekam nereikalingus ir savo atgyvenusius standartus, galbūt lengviau atsikvėps ir gedule bei nevilty paskandinta, amžino skausmo išvarginta Marijos žemė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
