Šiais laikais nėra nieko lengva, kaip ir rasti darbą. Visi norime ir svajojame dirbti pagal specialybę, bet realybė yra visai kitokia. Sunku jaunam žmogui susirasti darbą, jei neturi patirties, bet iš kur jaunam jos turėti, kai vien studijuoji ir studijuoji?
Einu prie esmės. Viename didžiųjų Lietuvos miestų įsidarbinau darželyje – buvau pati laimingiausia mergina pasaulyje, nes gavau darbą pagal specialybę. Buvau labai pakilios nuotaikos, su ja ėjau į darbą, bet mane kaip specialistę turėjo apmokyti vyr. virėja. Na, dar šiek tiek ūkvedė – kaip dirbti su meniukais ir t.t...
Nežinau, kaip pavadinti vyr. virėją, bet ji sena tarka, atrodo, kaip ką tik būtų pabėgusi iš beprotnamio. Jos elgesys – rėkia, šaukia, koliojasi ir rėžia, kad su manimi neturi kantrybės ir laiko mokyti... Tai taip ir norėjosi jai įkišti raugintą agurką, kad taip rėkauja, bet atsikirsti negali, nes po to neapmokys...
Pati vyr. virėja nieko nebaigusi, o save laiko nežinau kuo. Net šlykštu, kad jos susiformavusi senų sovietinių laikų nuostata – jei esi jaunas žmogus, tai iškart viską turi mokėti daryti. O jeigu būtų atėjusi kokia mama su vaiku, tai ką būtų pagalvojusi apie darželį? Net baisu pagalvoti.
Tai kaip man jaustis? Juk natūralu, kad jaunas žmogus pasimeta ir per tokias bjaurybes praranda pasitikėjimą savimi. Juk nesu to darbo dirbusi, o pliusas buvo toks, kad ieško žmogaus be patirties. Juk įgyjama patirtis tik per darbą. Kaip tokia gali dirbti darželyje? Jei su jaunais žmonėmis neturi kantrybės.
Atsakymas tik vienas – belieka auginti savo anūkus, jei žinoma turi jų. Galiu pasakyti, kad vargelis su tokia „mokytoja“... Kaip mokytoją ją vertinčiau 2 balais... Visai blogai...
O ką Jūs darytumėte mano vietoje?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
