„Na, žinokit, čia toks klausimas, išjunkit kameras ir pasakysiu, bet gal einam kur toliau.“
Žmogus su žurnalistu nuėjo toliau nuo gatvės ir žmogus tęsia: „Iš tikrųjų čia gali būti kamerų, diktofonų, einam dar toliau.“
Nuėjo jie į atokų šabakštyną ir žmogus pagaliau atsidusęs sako: „Na, taip, iš tikrųjų... tai aš mūsų prezidentą gerbiu!“
O žinot, kas patinka man? Man patinka Andrius Užkalnis. Va, taip. Nesitikėjot? Manėt, kad jei dabar kiekvienas kiek žinomas žmogus (beje, aš tai žinomas nesu!) pila pamazgas ant Užkalnio, tai ir aš prisidėsiu? Klydot!
Pradėkim nuo to, kad A.U. įkūnija jei ne visas, tai daugumą svajonių, kurias turi vidutinis lietuvis.
Atpažįstamas veidas. Kiek kartų man teko su pažįstamais ir draugais prie vieno stalo sėdėti, žiūrėti televiziją ir komentuoti: „Ei, šitą bičą pažįstu, kažkada su juo vaikščiojom į koncertus.“ Anas pritaria: „O aš norėčiau būti to kito vietoje, su juo kažkada prie to paties stalo sėdėjome.“
Tipiškas komentatorius dabar svaidysis epitetais apie mano minėto žmogaus išvaizdą, kuri, okey, sutikim, nėra supermodelio, bet mano minėtas žmogus ir nėra žmogus, kurio veidas turi puošti mados žurnalų viršelius.
A.U. yra prasimušęs į žmones. Kiekvieno vidutinio žmogaus svajonė yra nebūti kaip tie kiti vidutiniai žmonės. Tarkim, kad ir turėti savo pelningą verslą. Alio, atsiliepkit, emigrantai (skambina jums brolis emigrantas), ar kiekvienas jūsų įsivaizduojat, kad toliau kaposit galvas paukščiams smirdinčiose gamyklose arba valysit unitazus savo ponams iš Anglijos? Aš irgi apie tai niekada negalvojau.
O tu kaip jautiesi, kai prie draugo mašinos durelių stovi gražios moterys? Tai, sakai, tave ima pavydas žiūrint į draugo turtus? Geriau susirask prestižinį darbą. O, taip, išmok gyventi kaip ir jis.
A.U. moka pataikyti į skaudžiausią vietą. Tiesiai į tarpkojį. Kai Užkalnis parašo tekstą, jis dažniausiai pavyduoliams sukelia skausmą, panašų į tą, kuris jaučiamas užmynus ant lego detalės.
Žinot, ką aš darau, kai grįžtu iš emigracijos į Lietuvą? Aš einu į tuos restoranus, kur buvo Užkalnis, užsisakau tai, ką valgė Užkalnis, nes mėgstu pasijusti kaip ponas, kaip Užkalnis. Dar norėčiau važiuoti į kurortus, ten, kur poilsiauja Užkalnis, ir turėti tokią gražią merginą, kokią turi Užkalnis. Bet ramybės, viskam ateis savas laikas.
Taip, sutinku kad Užkalnio banga po truputį praeina, kaip ir praeina visi smagūs dalykai. Kažkada mano mėgstamiausi buvo Ramanausko-Greitai ir Šapausko personažai laidoje „Radioshow“, vėliau – „Orbita“ bei „Ragai“.
Kai kurie žmonės, žiūrėdami tas laidas, nesuprasdavo, kad jie žiūri tiesiai į veidrodį. Ne paprastą, o tokį, kuris pašiepia jų didžiausias ydas, lyg žiūrint pro didinamąjį stiklą.
Taip yra ir su A.U. Jo straipsnių temos kartojasi ir galbūt „užkalmanijos“ banga slopsta, o gal ir atvirkščiai – tuoj jis kaip iliuzionistas ištrauks pikų tūzą ir vėl stebins naujienomis. Kažkada buvo įdomios kelionių istorijos, tada perėjome prie restoranų, vėliau – pašiepiantys straipsniai.
Kad ir kaip būtų, aš tikiu Andriumi!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
