Per daug į tai nekreipiau dėmesio ir toliau stengiausi laikytis „laisvadienio plano“, tiesa, jame nebuvo numatyta, kad kitą rytą žandikaulis bus ištinęs. Vaizdas buvo toks, lyg už skruosto būčiau užsikišusi pusę vidutinio dydžio obuolio. Po nemiegotos nakties negelbėjo nei arkliška dozė skausmą malšinančių vaistų, nei saviguoda, kad „tuoj tuoj praeis“. Teko imtis priemonių.
Pirmoji nemaloni žinia buvo tai, kad Šventojoje nėra nei vieno odontologijos kabineto, ir norint kam nors parodyti ištinusį skruostą, reikia važiuoti į Palangą.
Tiesa, tokių į burundukus panašių poilsiautojų ir Palangoje niekas išskėstomis rankomis nelaukia, mat, kaip paaiškėjo, Palangos ligoninėje skubios odontologinės pagalbos niekas neteikia, o ieškančius tokios pagalbos pacientus siunčia į gydymo įstaigas Klaipėdoje.
Paskambinus į kelis privačius odontologų kabinetus, teko išklausyti visą eilę įvairių pasiteisinimų, kodėl niekas nenori priimti tokių „vienkartinių“ pacientų: tęsiasi gydytojų atostogos, personalas nespėja tvarkytis jau su laiką rezervavusiais pacientais, o ir laukti esą reikės vos ne iki vakaro. Tiesa, šių kabinetų medikai noriai diktavo kolegų telefonų numerius ir įtikinėjo, kad reiktų bandyti kreiptis į ką nors kitą.
Galiausiai surinkus vienos klinikos telefono numerį, juo atsiliepęs medikas patarė tuoj jau pat atvažiuoti ir pažadėjo priimti vos tik atsilaisvins laikas tarp užrašymų. Vos nuvažiavus į vietą, buvo pasiūlyta sėsti į kėdę ir papasakoti, kas iš nutiko.
Atidžiai išklausęs ir apžiūrėjęs skaudančią vietą, patikrinęs toje vietoje esančių dantų būklę gydytojas paaiškino, kad būtini išsamesni tyrimai, tačiau iš karto patarė, kaip ir kokius vaistus nuo skausmo gerti, kantriai paaiškino, kokios gali būti tokios būklės priežastys, kiek dar galima laukti ir kokios galimos pasekmės.
Odontologo kabinete užtrukau apie pusę valandos ir kai uždaviau klausimą, kiek turiu sumokėti už skubią apžiūrą, atsakymas nustebino: „Nieko, jei nepagerės, atvykite rytoj ir ieškosime išeities.“
Esu ne kartą susimokėjusi vien už galimybę sėsti į odontologo kėdę, kas kainoraštyje gražiai vadinama „konsultacija“. Tad pats faktas, kad priima iš anksto nerezervavus laiko ir žino, kad atvejis bus problemiškas, jau sufleravo, jog teks plačiai atverti piniginę. Odontologo reakcija nustebino gerąja prasme, tik, panašu, kad tokie atvejai reti.
Norėčiau padėkoti gydytojui Vilmantui Rakauskui, kuris nepamiršo savo priesaikos ir nedelsiant sutiko suteikti pagalbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
