Pamenu, jis prieš kažkuriuos rinkimus lankėsi mūsų mažame miestelyje. Atvyko blizgančia mašina, vilkėdamas gerai gulantį tamsų kostiumą, pasirišęs kaklaraištį, tolygiai įdegęs, pasitempęs ir išdidus.
Kalbėjo daug ir labai gražiai. Kaip mes turėtume gyventi, kalbėjo. Kaip jam skauda širdį dėl mūsų visų, kalbėjo. Kaip žada spręsti ir išspręsti mūsų mažo miestelio problemas, kalbėjo.
Po susitikimo moterys buvo tiesiog sužavėtos. Klausėsi nelabai. Daugiau žiūrėjo. Nusigyvenusių ir be laiko pasenusių, neretai išgeriančių mūsų miestelio vyrų fone E.Masiulis atrodė kaip povas pilkų karvelių apsuptyje.
Kas kalbėta, kitą dieną neatsiminė nė viena. Prieš rinkimus visi gražiai suokia. Nepaisant to, kava prakvipusiais darbovietės koridoriais dar savaitę nusirisdavo ilgesingas daugiabalsis „Oooooooooo, koks vyras! Balsuosiu.“
Vienai į akis krito pono Masiulio laikysena. Kitai – plačiai išskleisti pečiai. Trečią papirko solidus įvaizdis ir pasitikėjimas savimi. Visos sutiko, kad į viršų iškeltas nykštys ir šūkis „viskas bus gerai“ yra gana seksualu.
Net pagyvenusios matronos, minėdamos politiką, nurausdavo kai aguonos, jų veidus nutvieksdavo svajinga šypsena. Nesvarbu, ką ponas žada. Bet jau gražus, gyvatė, o gražus... balsuosim!
Moteriško kolektyvo tonas pasikeitė vos pasirodžius pirmosioms žinioms apie kyšininkavimo skandalą. Skeptiškesnės tuoj susiraukė – viskas, nebalsuosiu.
Realistės gūžčiojo pečiais: na, pagavo. Vis tiek nepasodins. Visi jie ima. Visų neišgaudysi.
Optimistės graudžiai mekeno: gal dar ne viskas prarasta? Gal žmogų pakišo? Juk atrodė toks žavus. Akys tyros ir nekaltos. Čia provokacija! Palauksiu, ką prokurorai pasakys.
Pastarasis E.Masiulio interviu LRT, ko gero, mūsų miestelyje viršijo visus žiūrimumo rekordus. O po jo aptilo net didžiausios žavaus politiko gynėjos.
„Geriau jau jis būtų patylėjęs, žiūrėt į jį negaliu“, – išrėžė viena, iki pat paskutinės minutės vadinusi šį skandalą priešiškų partijų provokacija ir tikėjusi politiko nekaltumu. Pasidavė paskutinis gynybos bastionas.
Nežinau, ko mes tikėjomės? Gal nepasiekiamų dalykų – kad į televizijos studiją ateis tas pats pasitempęs, savimi pasitikintis, mus andai sužavėjęs vyras ir tvirtai pareikš: prisipažįstu. Buvo. Ėmiau, o kas neima? Barstausi galvą pelenais.
Tai būtų buvęs Žingsnis. O dabar... gaila buvo žiūrėti, kaip kaltu balsu suka giliai įmerktą uodegą. O dar skaudžiau buvo tai, kad pasijutome laikomi bukų avinų banda, kuri ramiai priims bet kokį brukalą.
Visai kaip tribūnoje prieš rinkimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
