Mes gerai sutarėme santykių pradžioje, gyvenimas su juo atrodė lengvas ir gražus, bet viskas pasikeitė tada, kai pastojau. Tada pradėjau jam nebeįtikti niekuo, galų gale susiuostė su kita, o aš ir vaikelis likome vieni.
Pirmus pusę metų buvo nežmoniškai sunku. Vienatvė, kurią būčiau jautusi palikta viena, buvo dvigubai didesnė. Viena mačiau pirmąją sūnaus šypseną. Viena stebėjau pirmuosius jo žingsnius. Viena kėliausi naktimis, supdavau kamuojamą dygstančių dantukų, viena dainuodavau jam lopšines, viena pataisydavau nuspardytą antklodę, viena išgirdau pirmąjį žodį...
Viena pirkdavau žaisliukus, sauskelnes ir drabužėlius. Buvęs vyras nė karto nepaskambino, nepasidomėjo, kaip auga mudviejų sūnus, nepaklausė, ar jam ko nereikia ir nesumokėjo nė cento. Visados atsirasdavo rimta priežastis nemokėti. Tai darbą keičia, tai oficialus bedarbis. Prisipažįstu, net tėvų padedami vertėmės sunkiai. Pati 2 metus laksčiau viduržiemį su rudeniniais batais. Bet nenuleidau rankų, juk dabar turėjau kovoti už du.
O tada mano gyvenime atsirado kitas vyras. Ramus, geraširdis, mielas. Jam visiškai netrukdė, kad turiu vaiką. Puikiai sutarė su mano sūnumi. Man širdis tirpo, kai matydavau juos dūkstančius, einančius galvomis ar rimtai vyriškai bendraujančius apie žvejybą, traktorius ir kitus svarbius dalykus.
Ištekėjau antrą kartą ir dar nė karto to nepasigailėjau. Aš gavau nuostabų sutuoktinį, o mano sūnus – tėtį, kurio niekada neturėjo. Apie buvusį daugiau nebegalvojau.
Visos nuoskaudos ir tai, kas su juo susiję, tapo praeitimi. Kartais viską prisiminusi pasijusdavau keistai, tarsi galvočiau ne apie tikrovę. Mes gyvenome paprastai, trys laimingi žmonės, kol mane atsivijo praeitis.
Vieną vakarą, nei paskambinęs, nei parašęs, buvęs vyras atsirado prie namų. Sustabdė mane gatvėje grįžtančią ir lyg niekur nieko užkalbino: „Labas, gerai atrodai. Kaip tu? Kaip mūsų sūnus?“
Išgirdus tą „mūsų“, man net užvirė kraujas. Toks siutas apėmė, kad užtrenkiau jam prieš nosį laiptinės duris ir vos neišrėžiau tiesiai į akis: „Tu neturi sūnaus. Mes su vyru turime sūnų, puikų vienuolikmetį berniuką, o tu – neturi!“
Net nesiaiškinau, kaip jis mus surado. Paskui sužinojau, kad sugraudinta kalbų apie prarastą sūnų mano mama pasakė, kur dabar gyvenu. Žinojo, niekšas, į ką kreiptis. Ir nuo tos dienos nedavė man ramybės. Skambino. Rašė žinutes. Rašė socialiniuose tinkluose, maldavo susitikti ir viską aptarti.
Galų gale nusprendžiau su juo pasikalbėti, o ir dabartinis vyras tam neprieštaravo. Pasakė, geriau dabar sudėlioti visus taškus, nei tempti gumą.
Susitikimo metu jis labai daug kalbėjo. Atsiprašinėjo, aiškino subrendęs rimtiems dalykams, subrendęs imtis tėvo pareigų. Sakė, kad turi visas teises matytis su savo vaiku ir nesupranta, kodėl aš tam priešinuosi. Jei nesusitarsim gražiuoju, grasino susitikimais teismuose. Jis – tėvas ir turi teisę dalyvauti „mūsų sūnaus“ gyvenime.
Negalėjau klausytis, kaip šis svetimas žmogus taria „mūsų sūnus“ – taip, tarsi tikrai turėtų tam kažkokią teisę. Neištvėriau. Piktai paklausiau tiesiai šviesiai: jei jau taip drąsiai vadina berniuką savo sūnumi, ar žino, kokia jo mėgstamiausia knyga? Kokie pomėgiai? Koks jo ūgis, svoris, akių spalva? Su kuo jis draugauja? Kam yra alergiškas?
Paklausiau, kur „tėtis“ buvo tada, kai viena išėjau iš gimdyklos ir sėdau su naujagimiu į draugų automobilį, kad nuvežtų mus namo, kur laukė tik mano mama? Kur buvo „tėtis“, kai vaikui kalėsi pirmieji dantukai ir jis nemiegodavo naktimis, o su juo ir aš nemiegodavau? Kur buvo tada, kai suplyšo paskutinė žieminė striukė, ir aš skolinausi iš visų pažįstamų iki kitos algos?
Kur „tėtis“ buvo tada, vaikas susirgo sunkia gripo forma, ir aš savaitę ligoninėje bijodama budėjau prie jo lovelės? Kur „tėtis“ buvo tada, kai šventėme pirmąjį, penktąjį, dešimtąjį gimtadienius? Paklausiau, ar žino, ko berniukas norėjo dovanų?
Išrėkiau, kad berniukas jau turi tikrą tėvą, nepabijojau šių žodžių. Žmogų, išmokiusį jį skaityti ir skaičiuoti, rytais kepantį blynus, žaidžiantį su juo futbolą ir krepšinį, žvejojantį, padovanojusį sūnui pirmąją knygelę, pirmąjį konstruktorių, apsupusį jį meile ir saugumu. Tai yra žmogus, kurį sūnus nedvejodamas vadina tėveliu ir kuriuo visados gali ir galės pasikliauti. O tokių „tėčių“ jam nereikia!
Net normaliai neatsisveikinau. Palikau buvusį vyrą toje kavinėje ir išvažiavau. Visą kelią namo smaugė ašaros, o pamačiusi namų languose degančias šviesas užvirtau ant vairo ir blioviau kokį pusvalandį.
Paskui nusišluosčiau ašaras, prisiekiau daugiau niekada nenusileisti iki ilgų kalbų su buvusiuoju. Jei nori gauti teisę matytis su vaiku per teismus, ką gi. Tegul bando.
Kol kas iš jo nėra jokių žinių. Nepaskambino ir nepasidomėjo, ar berniukui nieko nereikia prieš rugsėjo pirmąją. Vadinasi, taip labai jam ir tereikėjo. Lengviau atsikvėpsiu, jei tai pasitvirtins. Nenoriu, kad jokie svetimi žmonės kištųsi į mūsų šeimos gyvenimą.
Bet dabar mane kankina baimė – kaip elgtis, jeigu jis vėl apsireikš? Kaip reaguoti? Nenoriu gadintis nervų, nenoriu ir leisti bendrauti su berniuku. Bet negi slėpsiesi? Jeigu kiti, susidūrę su panašia situacija, galėtų pasidalyti, kaip viską išsprendė, būčiau dėkinga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
