Akys atsivėrė per pirmąjį bendramokslių vakarėlį. Tam tikra įtampa buvo ir anksčiau, bet mes dar neapsitrynę, maniau, susidraugausime. Visą laiką draugiškos ir malonios su manimi buvo tik kitos merginos, kaip ir aš suvažiavusios iš provincijos.
Per tą pirmąjį vakarėlį vilnietės laikėsi tik viena su kita, žiūrėjo į mus kaip į šiukšles. O pačios kėlė tik juoką. Ir viduje, ir išėjus į prašmatnų kiemą – visur darkėsi. Tokių baisių mergų dar nemačiau, nu net Palangoje, kur, mano supratimu, tokios veisiasi. Tipiškos blondės, ryškiai tuo pačiu metu baigusios barakudų kursus.
Nors sakoma, kad provincijoje trūksta stiliaus, drįsčiau pasiginčyti. Dauguma vilniečių aiškiai bando iš savęs kažką išlaužti. Mes į paskaitas su inkariukais – jos su aukštakulniais. Mes su džinsais, o jos – su aptemptomis suknelėmis. Bet ne apranga yra svarbiausia. Svarbiau tų žmonių elgesys.
Esu drąsi, su vaikinais bendrauju laisvai, todėl per vakarėlį greit sulaukiau daug dėmesio. Jo buvo net iš vilniečių vaikinų. Ir tai labai nepatiko toms, kurios save laiko aukščiau. Viena priėjo, pamojavo man prieš nosį geliniais nagais su svarovskiukais, ir išvadino mane kaimiete. Atrėžiau, kad iš jos lūpų priimsiu tai kaip komplimentą.
Toliau buvo dar gražiau. Vis svarsčiau, kodėl daugelis atrodo tokie apspangę. Viskas išaiškėjo gana greitai. Pasidarė aišku, kad susirinkusiems vilniečiams alkoholis – ne riba. Dauguma be suktinės ar konkretesnio dalyko neįsivaizduoja jokio normalaus vakarėlio.
Parūkyti žolytės jiems taip įprasta, kaip įkalti skardinę alaus. Iš kur žinau? Per tą pirmą susitikimą gal tris kartus pasiūlė „sutraukti kasiaką“. Žinoma, žolę rūko ir provincijoje, bet ne šitaip atvirai. Manau, jie ten ne tik žolytę traukė, bet negalėčiau įrodyti, kad vartojo ir kai ką rimtesnio.
Kuo ilgiau žiūrėjau į susireikšminusius sostinės studentus, tuo labiau džiaugiausi, kad atvažiavau iš mažo miestelio. Jei po to baliaus dabar kas vėl pavadintų kaimiete, nuoširdžiai pasakyčiau – ačiū!
Savo atsakymą galiu lengvai paaiškinti visiems pasikėlusiems. Visų pirma, neapgaudinėkit savęs – Vilnius dar ne didmiestis. Iki dieną naktį greito gyvenimo ritmu pulsuojančių multikultūrinių didmiesčių jam dar toli gražu. Antra, maži provincijos miesteliai yra tikrai cool.
Jei manote, kad Vilnius yra aukštumoje, tai spėju, senai lankėtės provincijoje. Mažiau žiūrėkit, ką rodo per teliką - atvažiuokit ir pamatysit patys.
Taip, aš kilusi iš nedidelio rajono centro rytų Lietuvoje ir pagrįstai galiu tuo didžiuotis. Augau jaukioje, tvarkingoje, išpuoselėtoje aplinkoje. Šiukšlės gatvėse, nuorūkos po daugiabučių balkonais, šlykščiais grafiti aprašinėti pastatai, betvarkė ir triukšmas man buvo svetima.
Kiekvieną vasarą galėjau iki soties uogauti, leisti laiką gryname ore, maudytis švariame ežere, kur nereikia stumdytis alkūnėmis dėl laisvo ploto, o dviračiais su draugais išmaišiau visas apylinkes, stovyklavome į valias.
Rudenį galėjau grybauti ar tiesiog, vos panorėjusi, pabūti vienumoje, pasivaikščioti miške. O tingint nereikėjo toli keliauti – prie pat mano namų yra nuostabus sutvarkytas parkas su lauko treniruokliais, pavėsinėmis, medžio skulptūromis ir didelė vaikų žaidimo aikštelė. Sėsk, jeigu nori, ir medituok.
Taip kad augau ne kokiame bomžyne. Privačių namų savininkai susitvarko ne tik savo kiemus, bet ir rūpinasi, kad visa aplinka būtų tvarkinga. Jei kažką ištinka bėda, mažame miestelyje greičiau sulauksi pagalbos ir paramos.
Apskritai tai tokios didelės marozų koncentracijos kaip Vilniuje aš dar nemačiau. Užtenka užsukti į ne kai kuriuos rajonus, kad viską suprastum. Netiesa, kad mažuose miesteliuose jaunimas neturi ką veikti ir kur nueiti. Kliedesiai. Yra jaunimo centras, sporto klubas, kiek nori būrelių, o tvarkingesniems – biblioteka, muziejus, vyksta kultūriniai renginiai.
Būtent gyvendama mažame miestelyje aš sužinojau kas tai yra bendruomenė. Augdama mažame miestelyje aš visą laiką jaučiausi kažko didesnio dalimi. Tikru savo miestelio piliečiu.
Nesakau, kad Vilniuje nėra jaukių vietelių. Yra ir kai kurias aš jau spėjau įsimylėti, bet bendras miesto įspūdis tai tikrai ne tas didysis vauuu kaip jūs įsivaizduojate. Pamačius nenuneša stogo, greičiau jau kartais pagauni save galvojant, kur čia papuolei.
Nežinau, kodėl taip sureikšminama, kad štai, tu esi ne iš Vilniaus, o aš – vilnietis. Nes šiaip tai ir Vilnius galėtų daug ko pasimokyti iš mažų miestelių, o žmonės mažiau niekinti kitus. Visa Lietuva šiaip yra viena didelė provincija, tai būkit paprastesni.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų rugsėjo 14 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
