Manau, kad esu įprastinė žmona. Ne karjeristė, bet ir ne namuose užsikuitusi šeimininkė. Su vyru dirbam abu, valgyt darau ir skalbiu dažniau aš, siurbia ir šiukšles neša dažniau jis, kaip ir daugumoje šeimų. Išvaizdą savo laikau gražia, esu paprasta, tvarkinga, rūpinuosi stiliumi ir odos, plaukų būkle. Turiu ir savo pomėgių, ir porą draugių, nesu prie vyro prilipusi. Man atrodo, ko daugiau reikia?
O mano vyrui nieko nereikia, ar bent taip atrodo. Nenori romantiško vakaro kartu, nenori pasimylavimų (nemanau, kad kiekvienas bučinys turi baigtis seksu – juk galima ir paprastai pasibučiuoti, pasiglamonėti), švelnumo. Ir šiaip nebent aš jį apsikabinu, jis manęs ne. Gerai, jeigu leidžiasi, o kartais juokauja, neva: „Ko čia prilindai?“
Skamba taip, lyg aš nieko daugiau nedaryčiau, tik prie jo lįsčiau. Bet taip nėra: duodu jam jo laiko, erdvės, jau ir taip matomės tik po darbo (ir dar ne kas vakarą, nes gi ir su draugėm išeinu, ir jis kur užtrunka). Nesu prielipa, bet iš jo elgesio tokia jaučiuosi – neva, kam tas glostinėjimasis, būk savarankiškesnė.
Ir štai savaitgalį jis man pateikė tokį pasiūlymą. Ruošiamės ateityje kraustytis į namą, planuojamės, kaip viskas bus, jau dabar po truputį viską įrenginėjam. Diskutavome, kuriam kambary kas bus: kur miegamasis, kur poilsio kambarys ir pan. Niekaip nesusitarėm dėl vieno kambario, ar ten geriau darbo kambarį daryti, ar palikt vaikams ateičiai, ar kokią studiją.
Ir jis tik sako: „Žinai, o gal antrą miegamąjį?“
Paklausiau, ar turi galvoje kaip svečių miegamąjį? O jis: „Ne, antrą mums – vienas kambarys būtų tavo, kitas mano. Kad būtų patogiau, ne viena lova. Nereiktų po viena kaldra grūstis.“
Pasijutau kaip skuduru per veidą gavusi. Gerai, suprantu, kad žmogus nemėgsta romantikos, bet atskiri kambariai? O kaip tada atsibudimas kartu, miegas apsikabinus, artumas? Galų gale – intymūs santykiai?
Į tai jis atsakė, kad ne visada nakvotume atskirai – tais kartais, kai tarp mūsų būtų intymumas, po to jau liktume miegoti kartu, bet kitais kartais galėtume miegot ramiai, patogiai, erdviai, juo labiau, kad ir keliamės skirtingu laiku.
Nežinojau, juoktis ar verkti, nes buvau net pagalvojusi, gal juokauja. Likau visiškai nesupratusi. Kai jis aiškina viską, skamba gal ir logiškai: komfortas, skirtingi poreikiai... Bet ar nedingsta tada pora?
Kartkartėm permiegot su kokiu vyru galima ir vienai gyvenant, tam sutuoktinis nebūtinas! Kad būtų aiškiau, esam su vyru susituokę 6 metus. Kitos sako, nedaug, bet tai ilgiausi mano santykiai. Ir neturiu su kuo palyginti, ar tai, ką jis siūlo – nenormalu, ar aš, kad pykstu, nenormali.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
