Galite pykti, kiek norite, vadinti mane sukriošusiu grafomanu, seniu, nors man tik 65 metai (greitai, lapkričio mėnesį stuktels 66 metai). Buvau kaltinamas viskuo, taip pat ir tuo, kad nesugebu pamilti žmonos hobių taip, kad ji pagaliau ir į mane atkreiptų dėmesį.
Tuos patarimus, kuriuos perskaičiau komentaruose – tokius kaip „Padėk žmonai šiltnamyje, eik su ja grybauti, padėk jai namuose ir ji tave vėl įsimylės“ – apmąsčiau. Todėl kai žmona pagaliau su tuo nelemtu kaimynu iš pat ryto išvažiavo grybauti (kas ten iš tų grybų miške rugpjūčio pabaigoje dar liko), tuojau puoliau ruoštis.
Sutvarkiau namus, sustiprinau šiltnamį, palaisčiau pomidorus ir agurkus, paravėjau, nupjoviau žolę – nors mūsų pieva kokių 25 arų dydžio – sutvarkiau skylėtą stogą ir paruošiau žmonai itališką zupa minestrone (daržovių sriuba) su mano paties variacijomis.
Aštri, tiršta pomidorų sriuba su lęšiais, cukinijomis, bulvėmis, petražolėmis, bazilika, kalendra ir raudonais aitriaisiais pipirais. Jų įdėkite tik truputį. Galite lengvai pagaminti pagal savo skonį. Pasakiška sriuba!
Na, ir ką? Grįžo žmona su kaimynu namo ir parodė man kibirą poniabudžių. Aš pirmą kartą mačiau tokius grybus. Žmona gašliu balsu pasakė, kad jie labai sustiprina lytinį potraukį ir pajėgumą, nereikia „Viagra“ maitintis. Supratote?
Ji eina su kaimynu į mišką rinkti tų į falą panašių smirdančių grybų, kurie pradžioje atrodo kaip vyro sėklides. Ji įbruko man į ranką tuos kiaušinius ir sako: „Pajusk, toks jausmas, lyg laikytum rankose vyro sėklides.“
Ką?! Iš kur ji žino, koks jausmas laikyti vyro sėklides, jeigu jau metai, kaip ji man nieko nelaikė ir nelietė? Jau nekalbant apie seksą. Pagiežingai įgnybau jai: „Iš kur gali prisiminti tą jausmą, kai mes jau metai nesimylėjome? Gal to kaimyno miške čiupinėjai?“
Žmona atsakė, kad nieko nečiupinėjo, nes kaimynas labai liūdnas, jo žmona jį paliko, nors jai jau 60 metų. Ji tik norėjo tą gerąjį mūsų kaimyną nuraminti. Nieko sau: nuraminti vargšą kaimyną, nuo kurio pabėgo žmona, renkant su juo tuos grybus?
Gerai jau gerai, nubraukiau pavydą šalin iš baimės. Nenoriu likti vienišu, prostatos vėžiu susirgusiu pensininku (taip, šia liga serga tūkstančiai Lietuvos vyrų. Po penkiasdešimties būtinai reikia pasitikrinti, kolegos!).
Tai va, nesenai skaičiau, kad Anglijoje skiriasi daugiau kaip 14 tūkstančių senjorų (žmonių, vyresnių kaip 60 metų) per metus. Eikit sau! Tie anglai visai iš proto išėjo! Todėl ne keista, kad ir iš Europos Sąjungos išėjo, jeigu senoliai pradėjo taip masiškai skirtis.
Mačiau visokių garsių turtuolių, išsiskyrusių tokiame amžiuje, nuotraukas. Jiems tai kas, ypač turtingiems vyrams. Juk sakoma, negražių vyrų nebūna. Būna tik neturtingi. Ačiū Dievui, mūsų rūtų darželyje senesnės moterys nelabai savo vyrus meta, todėl ta kaimyno žmona – reta išimtis.
Neturiu jokio noro skirtis. Ok, esu gana išvaizdus, sako pažįstamos moterys, bet su jomis viskas aišku: vyrai nusigėrė ir penkiasdešimties nesulaukę pasimirė.
Todėl pavydą nubraukiau, paėmiau žmoną už rankos ir pasakiau, kad turiu jai siurprizą. Žmona išpūtė akis ir nesipriešino, kai paėmęs už rankos nuvedžiau į šiltnamį.
Kai užėjome į vidų, išdidžiu rankos mostu parodžiau sutvarkytą šiltnamį ir pasakiau: „Žmonele mano, šiandien aš mirsiu dėl tavęs iš meilės!“
Ir ką manote? Ji, pakėlusi akis į dangų, sušuko: „Ačiū tau, Viešpatie!“
Tai tokie reikalai. Grįžau į namus ir vėl vienas nuėjau miegoti. Ar dar kas man nori ką nors patarti? Ponia Gražina, alio? Aš jau nebežinau, ko imtis...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
