Mano paties istorija tokia: dirbau ir sąžiningai mokėjau mokesčius 34 metus, tačiau atėjo atpirkimo laikas. Dėl mano išdirbtų metų išėjo iš rikiuotės stuburas ir skubos tvarka buvau nuvežtas operuoti. Tapau neįgaliuoju, bet tik 50 proc. Nors noriu dirbti, nes esu darboholikas, esant mano būklės neišeina.
Už mano sąžiningai atidirbtus metus pašalpos man priskaičiavo 89 eurus per mėnesį. Negaunu jokių kitų pajamų, žmoną atleido iš darbo dėl etatų mažinimo. Man šį mėnesį vaistai kainavo 134 eurus – ir tai dar ne pabaiga. Patarkite, šiurpstanti moteriške, kaip man gyventi? Ką valgyti, kaip susimokėti už prekes ir mokesčius?
Aš neįgalus. O tos šeimos juk jauni, turintys rankas, galintys dirbti kad ir du etatinius darbus. Man nereikia kitų pavyzdžių – aš pats pavyzdys, savo kailiu patiriantis visas tas patyčias. Ir ne visi neįgalieji nori garsintis, nes yra gėda, kad toks tapai.
Gaudamas 89 eurus per mėnesį aš turiu išgyventi, gydytis ir dar blogiau: sėdėdamas prie lango skaičiuoti praskrendančias varnas ir viską keikti. Keikiu viską ir pats save, kad per tiek darbo metų neradau laiko ir atliekamų pinigų net nuvykti į Gintaro muziejų. Nes vaikai augo, mokėsi, reikėjo pinigų.
Tai tegul ta moteris, kuri parašė aną straipsnį, ta „turinti savo aplinkoje pavyzdžių“, man paaiškina, kaip turint 34 metus darbo stažo ir gavus stuburo traumą galima išgyventi iš tokios pašalpos! Tegu ji nueina į neįgalumo centrą, tegu bent 1 dieną padeda tokiems žmogeliams, kurie jauni būdami sėdi vežimėliuose. Jie dar tikisi. Jie jauni, jie turi vilčių. O kas man – man jau 54 metai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
