Anądien antrokė dukra iš mokyklos grįžo apsiverkusi. Pasirodo, mokytoja davė užduotį – parašyti savo nuodėmę 50 kartų.
Pertraukos metu trys klasės draugai elgėsi nederamai: žaidė su šalikais, vienos mergaitės pėdkelnes užsimovė ant galvos. Mokytojai trūko kantrybė, ji sukvietė visus vaikus į klasę ir pasakė, kad už neklausymą rašysit kiekvienas savo nuodėmes ant lapo 50 kartų.
O jeigu vaikas nuodėmių neturi? Ne bėda – mokytoja atsistojo prieš klasę ir perskaitė visas gražaus elgesio taisykles, iš kurių vaikai galėjo rinktis, kurią pažeidė (pvz.: vėluoju į pamokas, ateinu su lakuotais nagais, kalbu per pamokas, kalbu su kąsniu burnoje).
Beje, greta stovėjo kitos klasės mokytoja ir pasakė, kad gal tu esi per griežta, bausk tik tuos, kurie nusižengė. Bet ne, vaikai rašė, o kurie nespėjo – parsinešė lapus į namus, jog pabaigtų.
Mes, kaip tėvai, matome tokio rašymo privalumą – vaikas išmoks gražiau ir taisyklingiau rašyti. Bet ar tai pedagogiška?
Vaikas pirmą kartą grįžo su skauduliu širdelėje – buvo nubaustas už nieką. Turėjo rašyti nuodėmę, kurią kažkada, gal praeitais metais padarė. Juk tikrai visi nors kartą susijuokė per pamoką ar su draugu pakalbėjo ir nespėjo pamokai pasiruošto. Pamoka vaikui buvo sugadinta (konflikto sprendimas užėmė dalį pamokos) ir jo viduje virė pyktis.
Mokytoja nepripažįsta savo klaidos. Ji tai traktuoja ne kaip nesuvaldytą savo pyktį ir nemokėjimą tramdyt kelių padaužų, o kaip gražių elgesio taisyklių pakartojimą. Bet jei visi vaikai suprato tai kaip bausmę?
Man, kaip mamai, skaudžiausia buvo šios situacijos aiškinimasis su mokytoja kitą rytą. Ji bandė įrodyt, kad tai jokiu būdu nebuvo bausmė ir kad mano vaikas prisigalvoja. Gerai… vaikai linkę fantazuot. Bet kai pasakiau, kad greta buvo kita mokytoja ir davė patarimą nebaust neprasikaltusių vaikų, ji šaltai paklausė: „Jūs girdėjot?“
Sakau: „Ne, bet girdėjo ir matė visa klasė.“
Atsakymas: „Tai matė ir girdėjo vaikai, vaikai patys nežino, ko prisiklauso.“
Mokytoja duris uždarė ir pasakė: „Mes su jumis nerandame bendros kalbos.“
Taip, iš tiesų man sunku rasti bendrą kalbą, kai meluojama bandant išsisukt. Pripažinkime savo klaidas.
***
Mokyklos direktorė patikino, kad laiško autorės minėtas atsitikimas buvo ne bausmė, o taisyklių pakartojimas.
„Mokytoja tai padarė kaip tvarkos taisyklių priminimą. Taisykles visiems labai sveika pakartoti. Nereikia daryti dramų ir sutirštinti spalvų. Čia tiesiog pakartojimas – ką, tas yra blogai? Mokomės, mokomės ir įtvirtinam. Tai kas čia tokio?
O kodėl kišasi tos mamos ten, kur jų visai nereikia? Mes susilaukiam per daug kišimosi. Stovi motinos koridoriuose ir stebi kiekvieną niuansą, kiekvieną momentą. Kaip gali mokytojai dirbti šiais laikais, jūs man pasakykit? Va jums ir atsakymas į pokalbių šou“, – piktinosi direktorė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
