Važiavau sau vieną rytą ramų ramiausiai į darbą troleibusu. Įsitaisiau pačiame gale ir klausiausi muzikos per ausinuką. Vidury kelionės troleibusas sustojo. Negirdėjau, kas ką sakė, o kai išjungiau ausinuką visi jau buvo bepradedą išlipti.
Kai kurie žmonės dairėsi, kaip ir aš, kas čia įvyko. Jie turbūt pagalvojo tai, ką ir aš. Visi lipa, tai sugedo. Ir visi troleibuso keleiviai išlipo. Visi skubėjo stotelės link. Kaip ir aš.
Tačiau paėjėjus gal 20 sekundžių akys išvydo keistą reginį. Tas pats troleibusas, tik dabar jau tuščias, ramiai sau važiavo į tą stotelę, į kurią mes visi ir traukėme.
Ir tada aš supratau, kad paprasčiausiai troleibuso ūsą reikėjo pataisyti. Kodėl aš nepaklausiau vairuotojos, ar važiuosime toliau? Juk ji buvo visai greta. Kodėl visas troleibusas išsilaipino? Matyt, buvo tų, kuriems tiko išlipti toje vietoje. O visi kiti ir nukulniavo iš paskos.
Į darbą daug nevėlavau, įlipau į kitą troleibusą. Užtat visą dieną turėjau apie ką galvoti. Apie tai, kad dažnai mes darome ką nors dėl to, kad tai daro kiti. Einame paskui avių bandą, nes visi eina.
O galbūt pats metas būtų pradėti gyventi dėl savęs, sau, pagal save. To visiems ir linkiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
