Su šeima gyvename Jonavoje. Bet kadangi esu registruotas Kaišiadoryje, kur gyvena tėvukai, iš pat ryto atsikėlęs su dukryte sėdau į mašiną ir nulėkėm jų aplankyti. Žmona jau buvo išėjusi, darbą pradeda labai anksti.
Aplankėme tėvukus, įkalbėjom juos balsuoti. Žinot, vyresnius žmones kartais reikia pastumti. Bet įtikinom važiuoti kartu ir atlikti savo pilietinę pareigą.
Visi Kaišiadoryje mus pasitikę žmonės, priėmę dokumentus ir išdavę balsavimo lapus, buvo malonūs, bendravo su šypsena, mandagiai. Gal todėl taip įstrigo, kad Jonavoje buvo visai kitaip.
Pabuvę pas tėvukus grįžom namo. Kadangi žmona turėjo iš darbo grįžti vėlai, sutarėme, kad pasitiksim ją lauke ir palydėsim balsuoti. 100 proc. būčiau garantavęs, kad pati ji neis – įkalbėjom, pažadėjau palydėti, nes ir oras blogas, ir tamsu.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Atėjome į mokyklą Jonavoje, kur vyko balsavimas. Viskas buvo gerai, žmona užsiregistravo. Nuėjo į tą balsavimo būdelę, kuri, aišku, be jokių užuolaidų, be nieko. Žmona buvo nusižiūrėjusi kitą partiją nei aš. Kadangi netoli stovėjau, ji manęs paklausė, kur tos partijos sąrašas ant sienos – norėjo pasižiūrėti, ką reitinguoti. Ar nematė, ar nežinojo. Priėjau ir pirštu parodžiau į sąrašą: „Va, tavo partija.“
Ir iš už nugaros kaip pradėjo rėkti! Jauna darbuotoja tokia. Rėkė, neva, policiją iškviesim, pažeidėt tą ir tą, ir taip toliau. Pasakiau, kad nežinau, ką pažeidžiau, bet jei nori, lai kviečia tą policiją. Nesupratau, kodėl rėkia ant manęs. Tėvukai ant manęs gyvenime nerėkė, o čia pašalinė šitaip rėkia ant vyresnio už save žmogaus.
Buvo kažkoks vyriškis, kuris priėjo ir viską paaiškino, jog negalima taip. Paaiškinau, jog ant sienos kabantį sąrašą tenorėjau parodyt žmonai. Nesvarbu, ką ana moteris pagalvojo, tegu galvoja ką nori, bet kodėl ant manęs turi rėkti?
Kai išėjome, žmona tiesiai šviesiai pasakė: „Mano kojos čia daugiau nebus. Dabar įkalbėjai, bet daugiau ne.“
Tegu vakaras, gal tie darbuotojai pavargę, bet taip elgtis nedera.