Prieš 15 metų mano dukra prašė užstatyti butą ir paimti paskolą, bet aš atsisakiau tokios rizikos. Aišku, dukra pyko. Kito turto neturėjau, auginau 2 vaikus, sukausi visais įmanomais būdais, kad išmaitinčiau, aprengčiau, mokesčius sumokėčiau.
Jokių pramogų, miego trūkumas. Daug dirbau, kol galiausiai pakirto liga. Nebuvo iš ko gyventi. Aš susirgau vėžiu – operacijos, chemija. Sūnus mokėsi, dar nepilnametis. Dukra išvyko, įsidarbino, pradėjo po truputį siųsti pinigus. Išvažiavo ir sūnus.
Finansinė padėtis pagerėjo. Turėjau iš ko nusipirkti vaistų ir maisto tik vaikų dėka. Dukra baigė aukštąjį mokslą, siekia bakalauro diplomo, gauna stipendiją ir mokslas nemokamas. O čia ką – vargana algelė ir sukis kaip nori...
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Mažai dar pažįsta gyvenimą mergina, parašiusi aną straipsnį. Ir tikriausiai turtingų tėvų mergelė, kuri dar neragavo sunkaus darbo ir nežino, kaip sunkiai tie pinigėliai uždirbami.
Aš prieš emigraciją, bet neįmanoma išgyventi. Esu neįgali. Gavus pensiją reikia rinktis: vaistai ar maistas ir mokesčiai. Daugiau niekam nepakanka. Tik vaikų dėka išgyvenu.
Skaudu, kai šitaip toli vaikai ir anūkai, be galo jie ilgisi tos Lietuvos, to žalio krašto, artimų žmonių. Bet yra priversti gyventi kitur, ne savo gimtinėje. Kaip sakoma, neparagavęs – nesužinosi to skonio...