Mes gyvenome mažame miestelyje, aš buvau tik pradėjusi eiti į pirmą klasę. Tėvai gerdavo, vesdavosi pas savo draugus. Mes su broliais laukdavom, kol kas duos kokį kąsnį ar galėsim kur prigulti. Tai vykdavo kasdien.
Vieną rytą milicininkas pabeldė į duris ir mano tėtį išvežė. Į kalėjimą, bet kaip po to buvo sakoma, gydyti nuo alkoholio. Tada ir prasidėjo košmaras.
Mama kaip svetima
Motinos parom nebūdavo. Su broliu vogdavom maistą iš kaimynų, kitas brolis valgydavo pas draugą. Vieną dieną motina buvo negėrusi, ji mums pasakė, kad važiuoja pas dėdę, kuris dirbo mėsos kombinate, parvežti maisto. Taip savaitę laukiau, kol ji grįš, bet nieko.
Vieną rytą pabudau nuo beldimo į duris. Ten buvo tėvo motina su milicininku. Ji pasakė, kad mes važiuojam į internatą. Man atrodė smagu, kad kažkur važiuoju, o brolis visą kelią verkė.
Taip gyvenome 3 metus, motinos nė sykio nemačiau. Tėvas net iš kalėjimo sugebėjo mus aplankyti, atvežė po tris tortus ir pasakė, kad kai išeis, pasiims mus. Savaitgalius praleisdavom pas močiutę, mamos mamą. Ji buvo nuostabus žmogus.
Vieną dieną grįžtant pas ją pamačiau, kad kieme vaikšto moteris. Brolis sako: „Ten mama.“ Deja, širdis net nesuvirpėjo, ji buvo man svetima.
Tėvą išsiuntė gydytis ir dirbti, su juo išvažiavo ir motina. Lyg atsistojo ant kojų, bet neskubėjo mūsų pasiimti. Brolius paėmė, manęs ne. Jau mokiausi 6 klasėje ir norėjau gyventi su tėvais, tad pabėgau nuo močiutės ir nuvažiavau pas tėvus 200 km pakeleivingomis mašinomis.
Na, motinos nenudžiuginau, bet tėvas buvo patenkintas. Jie dirbo, mes būdavom namuose, bet ir vėl tas nelemtas alkoholis...
Mušė ir nėščią
Jie pradėjo gerti taip baisiai, kad negaliu apsakyti. Mums vietos jų gyvenime nebuvo. Nuvažiuodavau pas močiutę, ji padėdavo. Bet vieną kartą, kai grįžau iš močiutės, pakraupau: baldai parduoti, karvės nėra... Motina viską pardavė.
Netrukus buvo mano gimtadienis. Su viena mergina išėjau į kaimo šokius, paskui ji pasiūlė pas ją pabūti. Turėjo vyresnį už mane brolį. Simpatiškas, tvarkingas, gerdavo, bet nepiktybinis.
Pradėjau su juo gyventi. Kai sužinojau, kad laukiuosi, jis supyko ir mane sumušė. Bet gimus vaikui džiaugėsi. Netrukus sužinojau, kad vėl laukiuosi. Apie tai, kaip saugotis ar ką daryti, niekas man ir nepasakojo.
Tėvai per tą laiką viską pardavė ir pragėrė. Paskui vėl sužinojau, kad laukiuosi. Jau trečio. Visi vaikai sveiki, bet man būdavo gaila, kad vaikai matė, kaip mane, motiną, muša.
Motina pardavė vyrui
Man buvo 21. Prasidėjo dar didesni barniai su vyru, nežinojau, kur kreiptis. Norėjau vaikams geresnio gyvenimo, todėl kai vėl susibariau su vyru, pasiėmiau juos ir išvažiavau pas tėvus.
Bet nieko gero nebuvo. Eidavau dirbti, grįždavau, o jie girti. Po 3 mėnesių sužinojau, kad vyras mane dėl vaikų padavė į teismą. Teisme išgirdau, kad turiu turėti pastovų darbą ir būstą, „tada žiūrėsim“, o kol kas juos atidavė vyrui. Iš nevilties, kad vaikų nėra šalia, o darbo negaunu, pradėjau gerti.
Buvo mintis apie savižudybę, jau ruošiausi tam, bet atsitokėjau – ką aš darau, neverta, juk vaikai nė nežinos, kas jų mama. Dirbau, važiuodavau aplankyti vaikų, viskas lyg gerėjo. Bet vieną dieną man buvo užtrenktos durys – vaikų tėvas pasakė, kad gyvena su kita ir daugiau neatvažiuočiau.
Grįžau prie alkoholio. Pastojau nuo kito vyro, galvojau, viską pradėsiu nuo pradžių. Bet tam vaikinui buvo nusispjauti į mane. Žemino, kentėjau, bet kai pradėjo mušti, su vaiku pabėgau ir vėl grįžau pas tėvus.
Vieną dieną pasibeldė netikėti svečiai. Mamai atvežė gėrimų, vaikams sauskelnių. Pasakė, kad motina mane pardavė vyrui.
Jie sakė galintys man padėti, tik turėčiau važiuoti į užsienį. Jie padėtų ten rasti darbą, būstą, galėčiau vėliau pasiimti vaikus. Nesutikau ir tada prasidėjo košmaras.
Jie man grasindavo, aš bėgdavau, prašydavau pagalbos, bet jie šiurpino aplinkinius žmones tol, kol niekas manęs į namus nebepriėmė, visi bijojo. Tie vyrai sakė, kad geriau jau sutikčiau, nes niekas vis tiek manimi netikės, o jei nesutiksiu, kentės vaikai. Ir aš sutikau.
O kur vaikas?
Vaiką palikau prižiūrėti tėvams. Važiuojant tie vyrai man pasakojo, kaip motina tarpininkavo mane parduodant. Kai atsidūrėme užsienyje, jie pasakė, kad už viską, ką jie dėl manęs padarė, esu skolinga 2 tūkst. litų. Turiu juos atidirbti, o tada dar užsidirbsiu sau ir grįšiu.
Ten buvau apie metus. Siunčiau visiems vaikams pinigus, siuntinukus. Išaušo diena, kai grįžau namo. Kraupus vaizdas. Visur smarvė, vaiko nėra. Klaiku – jis buvo neprižiūrimas ir atsidūrė vaikų namuose. Nuvažiavau pas jį, nuvežiau žaislų, pasikalbėjau. Man buvo leista jį lankyti.
Bet mane susirado dar nematyti vaikinai ir pradėjo tą patį kalbėti, kad turiu išvažiuoti. Atsisakiau, bet jie grasino, jog pasigailėsiu, nes jie jau sumokėjo už mane pinigus ir viską padarys, kad pinigus susigrąžintų. Aš netikėjau, bet netrukus gavau šaukimą į teismą.
Jame man buvo pasakyta, kad mano vaiką nori įsivaikinti ir kad nieko nepakeisiu. Vaikų namų darbuotoja teisme tikino, kad vaiko nelankiau, kad verčiuosi prostitucija. Verkiau, nežinojau, ką daryti.
Ir vėl jie atvažiavo. Paklausė: „Nu, ar nori dar blogesnio gyvenimo, ar jau važiuoji? Nes mes žinom, kur kiti tavo vaikai.“
Išvažiavau, gyvenau, dirbau, tylėjau. Daug buvo merginų, visos turėjo vaikų ar problemų su alkoholiu, o jie tuo naudojosi. Supratau, kad nebus lengva, bet bijojau iš to rato ištrūkti dėl vaikų. Laikiausi, kad niekas jų neliestų.
Dėl vaikų iškęstų viską
Grįžau tik į tėvo laidotuves, tada mane vėl išsivežė – jau trečia kompanija. Nekenčiau motinos visa širdimi ir norėjau, kad ji greičiau mirtų.
Mane nupirkęs užsienietis pradėjo romaną su manimi – aš dirbau, o laisvą laiką praleisdavau su juo. Staiga sužinojau, kad seniau jis turėjo merginą, tokią kaip aš. Kai ji pastojo, jis ją paleido, nupirko namą ir išlaiko vaiką. Tai atrodė kaip pasaka – niekas neliečia, tu gyveni sau. Ir aš pastojau.
Jau laukdamasi atsitiktinai išgirdau, kad jis verčiau moterį užmuštų, negu vėl leistų gimdyti. Pabėgau ir pranešiau apie jį. Buvau saugoma moterų centre, o tada grąžinta į Lietuvą. Valymą daryti buvo per vėlu.
Laukdamasi susipažinau su žmogumi, kuris rūpinosi manimi nėštumo metu, rūpinosi ligoninėje, parsivežė mane į namus. Jis žinojo mano praeitį, bet ir pats nebuvo šventas. Buvo tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos – irgi už merginų pardavinėjimą. Bet paskui susirado darbą užsienyje, mus su dukra pasiėmė kartu. Gyvenom, jis dirbo, auginau vaiką. Lyg viskas buvo gerai.
Bet atsirado draugai, lošimo namai, alkoholis, melas, vėliau – smurtas. Jį pasodino, likau be pajamų, bet nenuleidau galvos. Radau darbą, vaikas pradėjo lankyti darželį, paskui tas vyras grįžo iš įkalinimo įstaigos. Bet ilgai su juo neužsibuvau.
Pagaliau radau gyvenimo meilę, su juo susilaukiau vieno vaiko, laukiuosi antro. Mylimasis jaunesnis, geria, tačiau turės pakeisti savo gyvenimo būdą, kad galėtų likti šalia manęs ir vaikų. Žinau, kad jis tai gali, aš juo tikiu. Labai myli vaikus.
Jau gyvendama kitą gyvenimą užsienyje sužinojau, kad mirė motina. Buvau laidotuvėse ir atsikvėpiau – viskas praeityje, kančios baigėsi.
Per socialinius tinklus susiradau savo vaikus, viską jiems papasakojau. Ačiū jiems, kad suprato ir bendrauja su manimi.
Dar esu tik 37 metų, dar jauna mergina. Myliu savo vaikus ir dėl jų iškęsčiau viską. Tikiu, kad reikia eiti į priekį. Papasakojau šią istoriją, nes tikiuosi, kad ją perskaitę atsisakys minties pakelti taurelę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
