Kelios mano draugės užsiregistravo pažinčių svetainėje, įkalbėjo ir mane, sako, pabandyk. Na, gerai, užsiregistravau ir aš. Gavau keletą laiškų, bet niekam neatsakiau. Na, tiesiog pažiūri į anketą, parašyta – išsilavinimas vidurinis, nors žmogui jau per 35, tai ką apie jį galima galvoti. Kitų pasisveikinimas „labutis“ iš karto atgraso.
Praėjo gal mėnuo ir parašė vienas vyrukas. Jis žinutėje rašė, kad mėgsta skaityti knygas, žiūrėti filmus, paklausė, ar patinka kokia nors sporto šaka. Atrašiau, kad man irgi patinka ir knygos, ir filmai, taip pat domiuosi net keliomis sporto šakomis.
Taip mes susirašinėjom kelias savaites, kalbėjom apie nereikšmingus dalykus, žodžiu palaikėm pokalbį, aš jo neklausiau, nei ką jis veikia, nei kur dirba. Ir vieną vakarą jis sako, gal galim susitikti. Na, sakau, gerai. Susitarėm susitikti prie „Akropolio“.
Jis atėjo pirmas, tiksliau, atvažiavo su dviračiu. Na, nieko čia tokio, galvoju. Pasisveikinom, sakau, tai einam į kavinę kokią, kavos išgersim, pakalbėsim. Jis ir sako: „Aš dviračio neturiu kur palikti, pavogs dar.“ Nors tas dviratis sovietinių laikų, jo senelio, jam atseit labai brangus.
Jis pasiūlė pasivaikščioti Nemuno pakrante. Sakau, gerai, gal tada einu kavos nupirksiu. Sako, neik, aš pinigų nepasiėmiau. Sakau, ne karvę kainuoja, nupirksiu. Sako, ne, aš nenoriu iš viso.
Na, galvoju, jau gal aš dingstu, bet azartas užvaldė, ką dar jis čia pasakys. Pradėjom eiti, nėra apie ką kalbėt, orą aptarėm.
Paklausiau, ką veikia gyvenime. Sako, nieko. Sakau, kaip nieko? Ai, sako, gero darbo nieks man nepasiūlys, o prasto aš nedirbsiu. Sakau, o tai iš kur tada pinigų gauni? Sako, iš senelio, mes kartu gyvenam. Na, galvoju, tiek to, gal žmogus labai prisirišęs prie jo.
Tada paklausiau, kokie atostogų planai. Sako, jokie. Sakau – kodėl? Sako, jau 10 metų jūros nemačiau. Paklausiau kodėl? Sako, kalėjime už sukčiavimą sėdėjau. Sako, suprasiu, jei apsisuksi ir nueisi. Sakau, ačiū, kad toks supratingas, taip ir padarysiu. Sako, tai gal po kurio laiko galim susitikti. Sakau, ne, ieškok kitos pašnekovės.
Todėl patarimas vyrukams – jei jūs neturit jokios veiklos, pajamų, tai kam jums ta mergina? Kad jūsų kvailų, nors gal ir ne kvailų kalbų klausytų?
Eidami į pasimatymą bent jau pasistenkit padoriai atrodyti, o ne su praėjusio amžiaus drabužiais. Pilnos „humanos“ ir tikrai geresnių rastumėt, kurie atitiktų šių laikų stilių.
Mums nereikia pradžiai jūsų turtų, viskas yra užgyvenama, bet žmogus turi būti su ateitimi, su kažkokiu aiškiu gyvenimo tikslu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
