Turiu mylimą žmogų, visai nesenai pradėjome nuomotis butą kartu. Ir vienas jo įprotis mane baisiai erzina. Situacija buvo tokia: kieme jau laukė iškviestas taksi, užsimaniau užbėgti į tualetą ir teko trypčioti prie durų. Mano draugas vėl užstrigo ten, su savimi pasiėmęs planšetę. Ilgai beldžiau, kol išvijau jį. Tas įprotis neštis į tualetą planšetę... Garbės žodis, kaip mažas. Net negali net pašikti be žaislų...
Papasakojau draugėms, o tada jos pradėjo dalintis varančiais iš proto saviškių įpročiais. Pasiklausiusi supratau, kad maniškis dar ne blogiausias variantas. Yra ir blogesnių.
Nesupykit, mieli vyrai, nenoriu nei jūsų apjuodinti, nei pažeminti. Tebūnie tai trumpas merginų vadovas į vyriškų įpročių pasaulį, kad paskui neraudotų, jog šito apie savo meilę tikrai nežinojo.
Taigi. Mane erzina ne tik jo įprotis skaityti ir žaisti planšete nuėjus į tualetą. Išėjęs po pusvalandžio jis dar papasakoja, kaip viskas vyko! Apsigyvenus kartu taip smulkiai susipažinau su procesais, vykstančiais jo žarnyne, kad praktiškai galėčiau būti gastroenterologe.
O prieš metus ištekėjusi drauge šiurpsta nuo savo vyro pomėgio karpytis kojų nagus virtuvės kriauklėje! Mat vonioje nepatogu, o virtuvėje – pats tas. Draugė sakė, kad jai net skrandį persuka pamačius, kaip jis vėl suka į virtuvę. Kad nors kriauklę po to išplautų...
Kitos draugės mylimasis – aistringas žvejys. Ne gana to, kad namus užkariavo žvejybos reikmenys ir kad jo savaitgaliais dažnai nebūna namuose, tai draugė prisipažino, kad bijo atsidaryti šaldytuvą. Nes jei jis nusiperka gyvą jauką, nededa jo į atskirą lentyną.
Jis krauna tuos permatomus plastiko indelius su šlykščiomis raudonomis kirmėlėmis ir baltomis lervomis tiesiai į maistui skirtą lentyną. Prie sviesto ir sūrio. Draugė paskui bijo valgyti. Jai vis vaidenasi, kad maistu ropoja kažkas šlykštaus.
Dar vienos draugės vyras turi įprotį aistringai tyrinėti iš bambos išrinktus pūkučius. Atsigula ant sofos, nusivelka džemperį, išsitraukia iš bambos gumulą pūkų ir saujoje juos ištaršo. Draugė pasakė, kad vadina tai aukso ieškojimu.
Ilgiausiai iš mūsų visų, jau trečius metus ištekėjusi draugė kvatojosi iki ašarų, o paskui prisipažino, kad ją erzina net keli vyro įpročiai. Visų pirma, negali pakęsti to, kad mylintis jis dažniausiai nenusimauna kojinių. Kažkodėl nusimauna tik baigęs ir su pasimėgavimu numeta jas ant grindų...
O dar jis niekada nežino, kur kas padėta ir nuolat klausinėja. Nesvarbu, kad tai jo asmeniniai daiktai.
Pavyzdžiui po darbo dienos draugė prigula ant sofos. Tą akimirką ateina vyras ir klausia: „Ar tu nežinai, kur mano gulsčiukas?“ Draugė sakė, kad tada vos susilaiko jam nevožusi. Ji nori ramiai pailsėti. Ji apskritai nežino, kas tas gulsčiukas!
Kitą pribaigia jos draugo įprotis vadinti ją boba. Namuose jis to niekada nesako. Vadina ją mylimąja, zuikeliu. Jei kreipiasi vardu, vadinasi baisu, užsiraukė. Bet kai susitinka su pažįstamais ar draugeliais, viskas. Tada jokių zuikelių, jokių mylimųjų. Mano boba. Ir daryk tu jam ką nori.
Prisijuokusios išsiskirstėm puikiausios nuotaikos.
Iš esmės mes tikrai nuoširdžiai mylim savo vyrus. Su jų įpročiais susigyvenama, o ir pačios esam nešventos. Bet kartais juos apkalbėti smagu. Turbūt panašių įpročių turi daugelis, tad nenustebkit, merginos ;).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
